Tomasz Błaszczak: „Nepaisant įvairių nesutarimų, esame vieninga kultūrinė erdvė“

Lenkas, laisvai kalbantis rusiškai, gudiškai, lietuviškai, jau kuris laikas tobulinantis ir jidiš žinias. Tarpukariu tokių žmonių Kaune, matyt, buvo galima sutikti ne vieną tuziną. Tačiau 2016-aisiais penktus gyvenimo mūsų mieste metus skaičiuojantis Tomasz Błaszczak – greičiau išimtis. VDU dėstantis lenkas, pakviestas papasakoti apie savo veiklą ir gyvenimą, pasiūlė suderinti darbą ir malonumą. Pirmiausiai pasižiūrėjome Europos futbolo čempionato mačą tarp Ukrainos ir Lenkijos, paplojome pastarajai, tuomet paguodėme pašnekovą, prisipažinusį, kad per laaaabai svarbias aštuntfinalio varžybas bus lėktuve, ir ėmėmės istorijos.

Su pergale! Pradėkim, kaip ir sakėm, nuo vaikystės. Kaip užaugai iki istoriko?

Esu iš mišrios šeimos, mano mama kilusi iš Lenkijos baltarusių. Augau Olštyne – istoriškai ne itin lenkiškose žemėse, buvusioje Rytų Prūsijoje. Specialybė buvo sąmoningas pasirinkimas jau studijų metais, ne vaikystėje. Studijavau tarptautinius santykius – Torunės universitete ši specialybė buvo dėstoma Istorijos fakultete. Taigi esu istorijos mokslų daktaras, bet nesu baigęs istorijos studijų. Magistro darbui, tiesa, pasirinkau istorinę temą ir vėliau nusprendžiau tęsti šią kryptį.

Kokia ji?

Rašau apie baltarusius tarpukario Lietuvoje. Turiu baltarusiškų šaknų, dar studijų metais ėmiau mokytis lietuvių kalbos. Pavyko visa tai sujungti ir gilintis į labai konkretų dalyką – baltarusių gyvenimą Kaune. Apie tai ir yra mano daktaro disertacija.

Ar Lietuva, kaip studijų objektas, o vėliau ir gyvenamoji vieta, tave sudomino būtent baltarusišku kampu?

Galima būtų taip pasakyti. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija juk neatsiejama nuo Baltarusijos. Mokėdamas lenkiškai ir gudiškai nusprendžiau prabilti dar ir lietuviškai.

Ar to pakako nusprendus dirbti Vytauto Didžiojo universitete?

Prieš keliolika metų, kai įstojau į aukštąją mokyklą, galėjau rinktis iš daugybės užsienio kalbų paskaitų. Torunės universitetas taip pat buvo pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su VDU: lietuvių kalbą studijavę mūsiškiai vykdavo į Kauną, lietuviai – pas mus. Abiem šalims įstojus į Europos Sąjungą tapo prieinamos programos „Erasmus“ galimybės, tad atvykau į Kauną metams – baigti magistro studijų.

13566251_10209595995327584_1714288314_n

Dabar esi dėstytojas. Ar lietuviams, besidomintiems mūsų kraštų istorija, nekilo klausimų, kodėl jiems šią dėsto lenkas?

Kai kam keista iki šiol. Studentai mato dėstytojo pavardę ir klausimų gali kilti įvairių. Tiesą pasakius, atvykau kaip mokslo darbuotojas.

Dėstyti – papildoma veikla, neturėjau itin didelės patirties šioje srityje, Lenkijoje tradiciškai dėstymas yra rezervuotas profesoriams ir habilituotiems daktarams, tad realiai dėstyti pradedi tik keliolika metų vedęs seminarus. Darbas su lietuvių studentais – vieni pirmųjų mano, kaip dėstytojo, žingsnių.

Kaunas – itin homogeniškas, tautiškiausias Baltijos šalyse miestas. Ar teko pasijusti nepatogiai todėl, kad lietuviškai kalbi su akcentu?

Ne, niekada. Nei Kaune, nei Vilniuje. Bent jau nepamenu tokių situacijų. Galbūt dėl lietuvių kalbos dialektų margumo lengviau „pasislėpti“, juk tų akcentų labai daug, Lenkijoje tokių skirtumų nėra. O, pavyzdžiui, gudiškai ar rusiškai Baltarusijoje ištarus „Aš pas jūs iš Lenkijos atvažiavau“, labai dažnai tenka išgirsti „Taip, girdžiu, kad iš Lenkijos“.

Papasakok, ką ir kam dėstai.

Lenkijos istoriją – trečiakursiams istorikams. Magistrantūros studentams – kursą apie tautines mažumas Baltijos jūros regione. Politikos mokslų fakultete dėstau posovietinių šalių politiką.

Ar dažnai tenka lankytis Baltarusijoje, ten atlikti mokslinius tyrimus?

Labai dažnai – keliskart per metus vykstu į konferencijas ar, kaip minėjai, atlikti tyrimų. Patirtis tikrai įdomi – Lenkijos pilietis vyksta į Baltarusiją iš Lietuvos.

Teko skaityti, kad kai kurie Baltarusijos istorikai LDK, kaip epochą, vertina itin savitai, jų požiūrio kampas – lyg ir neigiantis mūsų versiją. Ar yra tekę įsivelti į debatus dėl to, kas buvo kas?

Diskusijų yra ir bus visuomet. Lietuvių ir baltarusių požiūriai skiriasi neretai. Vis dėlto tai – tapatybės klausimas. Baltarusiai labai pavydi lietuviams, kad jiems pavyko įsisavinti bendrą istoriją ir sukurti LDK patirtimi grįstą modernią tautą. O lietuviai dažnai žiūri į Baltarusiją kaip į grėsmę, kuri gali atimti iš jūsų istoriją.

Tik istoriją ar ir šį tą materialesnio..?

Pasakysiu taip – dabartinė Baltarusijos ir Lietuvos siena yra visiškai dirbtinis darinys. Be to, tai – viena ilgiausių dabartinės Europos Sąjungos (ES) išorinių sienų, ilgesnė tik Suomijos ir Rusijos. O žmonių, kuriems vis dar norisi ką nors atimti, galime rasti abipus sienos.

Beje, kaip vertini „Brexit“ situaciją? (su Tomasz bendravome likus dviem dienoms iki referendumo Jungtinėje Karalystėje, – red. past.)

Manau, britai vis dėlto nuspręs pasilikti ES. Manau, tragiška parlamentarės Jo Cox mirtis bus lemiamas dalykas, padėsiantis apsispręsti abejojantiesiems. Žinoma, galiu ir klysti.

Istorijos ir politikos žinovai, prognozuodami ar tirdami įvykius, pasilieka klaidos galimybę – beveik kaip sinoptikai, tiesa?

Tokia jau mūsų darbo prigimtis. Jei nėra tvirtų įrodymų, visuomet yra erdvė įvairioms nuomonėms bei interpretacijoms. Be to, net jei įrodymai egzistuoja, istorija yra pasakojimo kūrimas, jį galima nukreipti į bet kokią pusę.

Vienas iš tavo dėstomų dalykų – posovietinių šalių politika. Lenkija visuomet buvo greta, nors ne Sovietų Sąjungoje, bet Rytų bloke. Kokių skirtumų įžvelgi tarp jos ir Baltijos šalių, kaip vientiso tyrimų objekto?

Geriausias pavyzdys yra kaimas. Lietuvos ir Lenkijos provincija labai skiriasi. Neretai lietuviai į Seinų ar Punsko kraštą žiūri su pavydu. Būtent čia gali pamatyti, kaip atrodytų Lietuva be kolchozų. Ir atvirkščiai, lenkai gali pamatyti, kaip gyventumėme dabar, jei vis dėlto būtų buvę nuspręsta prijungti Lenkiją prie Sovietų Sąjungos. Tai yra esminis posovietinės erdvės ir kitų šalių, buvusių už geležinės uždangos, skirtumas. Mano galva, net svarbesnis nei sovietinės urbanistikos ypatumai.

O Lietuva, Latvija ir Estija – ar nesudėtinga jas jungti į vieną tyrimų lauką?

Estijos, prisipažinsiu, gerai nesu pažinęs. Latvijoje tenka lankytis dažnai. Istoriškai tai buvo visai kitokia erdvė nei Lietuva. Kas mane Latvijoje stebina labiausiai? Kad ten, pajūryje, Vakarų Latvijoje, galima rasti kaimų, kuriuose niekas nekalba rusiškai. Jie sugebėjo neišmokti šios kalbos per okupaciją. Lietuvoje to nesu pastebėjęs.

Kaip vertini Vilniaus kraštą, kurio gyventojų dalis kasdien vartoja net kelių kalbų mišinį? Kaip matai jų tapatybę, šios ateitį?

Vilniaus kraštas ir Vilnius, kaip kalbinis reiškinys, yra kažkas nuostabaus! Mėgstamiausia mano vieta šiame mieste – Kalvarijų turgus. Gali prieiti prie bet kurio žmogaus, pakalbinti jį bet kuria kalba ir greičiausiai ja gausi atsakymą. Jei ne ja, vis tiek suprasi. Ir supras tave. Turgus iš esmės yra tokia vieta, kurioje žmonės privalo rasti bendrą kalbą jau vien dėl to, kad reikia pirkti ir parduoti.

Kita vertus, stebint iš literatūrinės lenkų kalbos vartotojo varpinės, vilniečių šnekamoji kalba turi labai daug specifinių ypatybių, kurios žmonėms, atvykusiems iš Lenkijos, skamba keistai. Labai smagu, kad atsiranda vis daugiau iniciatyvų tam mišinui išsaugoti ir jos kyla iš vietinio jaunimo. Kol bus vartotojų, tol dėl tapatybės galime būti ramūs.

13536111_10209595996887623_299380376_n

Grįžkime prie to, kas tave atvedė į Lietuvą, – baltarusiai tarpukario Kaune. Papasakok apie šį istorijos skirsnį plačiau.

Tai, galima sakyti, tamsi dėmė miesto istorijoje.

Tarpukario Lietuvoje, nuo 1918 iki 1923 m., Kaune egzistavo baltarusių kariniai daliniai, nes juos lietuviai matė kaip sąjungininkus kovoje dėl Vilniaus prieš lenkus. Nemažai baltarusių liko čia gyventi. Galima paminėti vieną iš lietuvių karo bibliografijos pradininkų Aleksandrą Ružancevą arba architektą Klaudijų Dušauską.

Šančių paštas, VDU studentams gerai pažįstami pastatai tarp „Pramprojekto“ ir VDU Humanitarinių mokslų fakulteto, baltas gyvenamasis namas su tilteliu Aušros gatvėje – tai K. Dušausko kūriniai. Pėdsakų Kaune ir ne tik čia – daug. Architektas 1930-aisiais gavo darbą Susisiekimo ministerijos Pašto valdybos Statybos skyriuje, tad pagal jo projektus Lietuvoje pridygo daug pašto ir kitų ryšių įstaigų pastatų. 1940-aisiais K. Dušauskas buvo suimtas sovietų, vėliau – nacių, po to vėl sovietų, kalėjo nuteistas už nacionalizmą.

Kaune jautiesi kaip emigrantas ar kaip kaunietis?

Jaučiuosi migrantas. Mano aplinka – itin lietuviška. Aišku, ypač akademinėje aplinkoje yra ir nemažai užsieniečių, bet iš esmės pagrindinė mano kasdienio gyvenimo kalba – lietuvių. Dar, kaip minėjau, moku lenkiškai, gudiškai, rusiškai, angliškai. Pernai pradėjau mokytis jidiš!

Ar tai susiję su darbu?

Taip! Bet tai ir jaunystės svajonė, norėčiau išmokti visas kalbas, vartotas LDK teritorijoje.

Tavo CV radau įrašą apie LDK institutą. Kas tai?

Tai – nevyriausybinė organizacija, vienijanti daug įdomių žmonių – ne tik istorikų, bet ir kultūros veikėjų, kitų humanitarų ir intelektualų – iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos erdvės. Instituto tikslas – propaguoti bendrą daugiakultūrę, daugiatautę, daugiakonfesinę istoriją, skatinti dialogą. Nepaisant įvairių nesutarimų, esame vieninga kultūrinė erdvė.

Ar ES šiandien iš dalies atstoja LDK?

Labai sunkus klausimas. Lenkijai ir Lietuvai stojant į ES būta tokio pozicionavimo, priminusio LDK, Abiejų Tautų Respubliką ir kitas buvusias mūsų tautų jungtis. Vis dėlto tai buvo vienas pirmųjų tarptautinių susitarimų ir geras pavyzdys. Žinoma, laikai šiandien kitokie, ir sprendimai, priimami dabar, atrodo kitaip.

Kaip vertini diskusijas, pavyzdžiui, apie tai, kuriai tautai priklauso Adomas Mickevičius ir jo kūryba?

Argumentų galima rasti daug – visoms pusėms. Aš puikiai suprantu, kodėl A. Mickevičius lenkiškai rašė „Lietuva, tėvyne mano“. Mes šias eiles mokėmės mintinai dar pradinėje mokykloje, nelabai įsigilinę, kas ta Lietuva. Tai priklauso ir lietuviams, ir baltarusiams, ir lenkams. Neverta dalintis žmogaus, kuris nemąstė mūsų kategorijomis, palikimo. XIX a. pabaiga buvo buvo toks istorinis momentas, kada kilo nacionalizmo bangos ir dalintis labai norėjosi. Dabar, manau, daug geriau suvokiame vieni kitus ir galime be to apsieiti.

Pabaigoje grįžkim į Kauną. Kaip čia leidi laisvalaikį? Ko trūksta miestui iki visaverčio didmiesčio statuso?

Mano pradžia čia buvo sunkoka. Atvykau iš Torunės, kurioje kultūrinis gyvenimas – labai intensyvus. Prieš dešimt metų Kaune įdomių vietų stigo, tiksliau, buvo sunku apie jas, ypač alternatyvesnes, sužinoti. Dabar informacijos ritmas jau visiškai kitoks. Mano akimis, Kaunas nesiskiria nuo kitų vidutinio dydžio Europos miestų.

Beje, Europos kultūros sostinės (EKS) titulas. 2008-aisiais šį siekį sau iškėlė Torunė, ten tuo metu gyvenau. Miestas pirmosios atrankos nepraėjo – Kaunui jau pasisekė, jis varžysis su Klaipėda. Tuomet buvo labai įdomu stebėti visą procesą, kaip ir dabar. Žinoma, Lietuvos mastas, kai nėra pagrindinio varžovo – Vilniaus, skiriasi nuo Lenkijos, kurioje stiprių konkurentų labai daug. Vienas miestas, kuriame gyvenu, EKS netapo, tad tikrai norėčiau, kad ja taptų Kaunas.

Laisvalaikis… Norėčiau jo turėti daugiau. Džiugu, kad Kaunas pradeda išnaudoti upių potencialą, neseniai teko sudalyvauti baidarių žygyje Jiesia ir Nemunu. Savaitgaliais, jei pavyksta nedirbti, stengiuosi keliauti, kaip įprasta lietuviams – į kaimą arba į Lenkiją. Beje, Vroclavo, Europos kultūros sostinės, aplankyti šiemet greičiausiai nespėsiu – planavau, bet vietoj to „įkrito“ labai pigūs bilietai į Kazachstaną.

Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė
Artūro Bulotos nuotr.
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. liepos nr.

Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.