Paskutinės minutės šokis su Gyeong Jin Lee

Busanas – penktas didžiausias uostas pasaulyje ir antras po Seulo miestas Pietų Korėjoje, itin užimtoje ir ankštoje, galbūt dėl to daug pasiekusioje šalyje, kurioje visi turi tikslą būti lyderiai. Pietų korėjiečiai vėlai tuokiasi, vėlai palieka tėvų namus – todėl, kad… labai daug dirba. Gyeong Jin Lee – išimtis. Beveik dvi dešimtis metų atidavusi šokiui ji tikrai nenorėjo jo mesti, tiesiog išbandyti save, kaip šokėją, kitoje aplinkoje. Pirmoji merginos stotelė Europoje – Lietuva. Kaunas. Tikimės, matėte ją šokio teatro AURA spektaklyje „Pandora“ (choreografė Vilma Pitrinaitė). Jei ne, tuomet norint išvysti mūsų pašnekovę scenoje teks vykti į Austriją – netrukus po interviu ir fotosesijos Čečėnijos aikštėje ji išvyko į Lincą.

Papasakok, kaip atisidūrei Kaune.

Esu korėjietė, gimiau Pietų Korėjoje, augau Busane. Šokti pradėjau devynerių – lankiau baletą, vėliau nusprendžiau, kad modernus šokis man įdomesnis. Baigiau menų mokyklą, tuomet – Nacionalinį Korėjos menų universitetą. Norėjau pažinti pasaulį, išbandyti save Europoje. Išsiunčiau krūvą CV, mane pasikviesti nusprendė šokio teatro AURA vadovė Birutė Letukaitė. Ir štai aš čia!

Ar Pietų Korėjoje – didelė konkurencija? Dėl to nusprendei vykti į Europą?

Tikrai taip. Korėjiečiai nori būti sėkmingi – visose srityse, ne tik šokyje. Pati dalyvavau daugybėje konkursų, bet jausdavausi kaip robotas, man nepatinka varžytis, noriu užsiimti menu. Konkursuose svarbi technika, ne kūrybiškumas. Korėjiečiams patinka laimėti.

Šokti vaikystėje greičiausiai paskatino tėvai?

Buvau labai aktyvus vaikas. Tėvai nusprendė, kad turėčiau užsiimti kokia nors fizine veikla, siūlė džiudžitsu. Bet viena mano draugė jau lankė baletą, tad prisijungiau prie jos.

Buvau gana smarkiai susižeidusi šlaunį, maniau, kad daugiau niekada nebešoksiu. Vis dėlto mama įrodė, kad turiu talento ir negaliu visko mesti. Dabar esu už tai jai labai dėkinga.

Donatas_Stankevicius_Kaunas_pilnas_kulturos_0008

O kaip tėvai priėmė tavo idėją vykti už jūrų marių?

Jie labai tolerantiški, niekuomet manęs neribojo. Jaudinosi tik dėl to, kad Korėjoje turėjau nutraukti daug įsipareigojimų – dirbau šokių mokytoja, dalyvavau projektuose…

Ar tau patinka mokyti kitus?

Man patinka šokti. Gal po 10 ar 15 metų galėčiau užsiimti pedagogika, galbūt būti choreografė, bet dabar noriu šokti.

Pietų Korėją ir Europą skiria didelis atstumas – ir geografinis, ir kultūrinis. Kas atvykus buvo sunkiausia?

Kalba! Prastai kalbėjau angliškai, ir dabar kiekvieną vakarą mokausi. Lietuviškai moku tik kelias frazes. „Ar galite nufotografuoti?“, pavyzdžiui.

Modernusis šokis čia ir ten. Ar skiriasi jo samprata, šokėjų lygis?

Čia ši scena daug atviresnė. Korėjoje yra taip: šiuolaikinis šokis yra toks ir toks, ir taškas. Europoje daug šalių viena greta kitos, jos atviros, natūralu, kad šokio mokyklos ir šokėjai mainosi patirtimi.

Lietuvoje dirbti lengviau. Šokio teatre egzistuoja grafikas – nuo 9 iki 5. Korėjoje viskas paremta projektais, taigi darbo valandos retai skaičiuojamos. Man labiau patinka lietuviškasis variantas.

Ar toks darbo metodas susijęs su korėjiečių noru būti geriausiems?

Galbūt. Korėja – uždara visuomenė. Esame toli nuo likusio pasaulio. Visi mokame sunkiai dirbti. Aš – taip pat. Manau, galėčiau bet kur išgyventi, tai – mano kraujyje.

Kaune leidi sau atsipaiduoti?

Gyvenimo prasme – taip. Čia labai patogu. Miestas nedidelis, viskas greta, lengvai suprantama. Jau pradedu Kauno pasiilgti, išsivešiu iš čia daug prisiminimų.

Screen Shot 2016-06-07 at 08.53.47

Praleidai mūsų mieste 6 mėnesius, ar toks ir buvo planas?

Nebuvo jokio plano. Nenustojau ieškoti galimybių, vienas šokio teatras Lince pakvietė mane į atranką, po to pasiūlė sutartį. Sutikau, noriu išbandyti dar kitokią šokio sampratą. Bet ne dėl to, kad Lietuvoje nepatiko. O vėliau… nežinau. Nemėgstu planuoti, šia prasme esu bohemos atstovė.

AURA – tarptautinis kolektyvas. Ar lengva dirbti, kai visi turi skirtingus požiūrius, atsineša labai įvairias patirtis?

O, labai tarptautinis! Korėja, Izraelis, Vokietija, Japonija, Meksika, Belgija, Lietuva… Taip – tik įdomiau. O kai tampa sunku, tiesiog nukreipiu savo dėmesį ir po kiek laiko suprantu, kad problemos nėra, viskas išsprendžiama.

Pamenu vieną linksmą nutikimą, kai su izraeliečiu kolega ėjome į kino centrą „Romuva“. Žiūrėjome prancūzišką filmą su lietuviškais subtitrais. Itin tarptautinis nuotykis!

Kaip žmogų, nebuvusį šiuolaikinio šokio spektaklyje, prikviestum užsukti?

Sakyčiau, kad jis galės atsipalaiduoti, kad vertinant šokį nėra teisingo atsakymo, svarbu neteisti. Neverta sakyti, šokėjas geras ar blogas, nors kartais pati taip elgiuosi. Vis dėlto tai nėra prasminga. Jei žmogui patinka – puiku, jei ne – gal kitą kartą.

Tai ko labiausiai pasiilgsi Kaune? Ką mėgsti veikti, kai nešoki ir nežiūri prancūziškų filmų su lietuviškais titrais?

Mėgstu sėdėti lauko kavinėje senamiestyje ir stebėti žmones. Spėlioti, ką jie veikia, kokie jų pomėgiai, ar turi šeimą…

Screen Shot 2016-06-07 at 08.53.41

Pašnekovę kalbino Kotryna Lingienė
Fotografijų autorius Donatas Stankevičius
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. birželio nr.

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.