Kosmoso ambasada Kaune!

Jei lankėtės galerijoje POST, pažįstate Anagard, arba Andres Busrianto. Jei praėjusią vasarą buvote įsupti kolektyvo „Kaunas Zoo“ muzikos, greičiausiai irgi pažįstate. Šiuo metu gatvės menininkas gyvena savo gimtojoje Indonezijoje, bet jo ryšys su Kaunu toks artimas, kad bendraujant tų 10 000 km atstumo beveik nesijautė. Norėtume su Andres kuo greičiau vėl pasimatyti Kaune, gal net jo ir draugų sugalvotos Kosmoso ambasados atidaryme, bet kol kas tiesiog kalbamės apie pasaulį siekiantį pakeisti meną, išeinantį už galerijų ribų. Ir šiek tiek apie miestą.

Esi gatvės menininkas. Koks kelias iki šio statuso vedė?

Baigęs studijas Džokjakartos meno institute, trafaretus gatvėse ėmiau naudoti kaip ginklą, skirtą kritikuoti, išreikšti savo požiūrį į socialinį, ekonominį, politinį neteisingumą. Apskritai kaip menininkas orientuojuosi į kapitalizme neteisingai dominuojantį neokolonializmą. Tai liečia daugelį žmonių ir erdvių tiek Lietuvoje, tiek Indonezijoje. Neoliberalistiniai metodai, taikomi privatizacijos procesuose, visuomeninių institucijų – universitetų, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos įstaigų – prastėjantis veiksmingumas mane domina labiausiai.

Gatvės menu užsiimu ir tam, kad atverčiau kitiems gyventojams akis ir protą, tam, kad skirtingi visuomenės sluoksniai užmegztų tarpusavio santykius. Mano darbai Kauno galerijoje POST, veikla su kolektyvu „Kaunas Zoo“, Stokholme vykdytas projektas „Refugees Welcome“ yra tokių santykių pavyzdžiai.

Kai ruošiuosi sukurti trafaretą, ieškau kontekstualios informacijos apie vietos istorijas, pasirenku tinkamą viešąją erdvę, tuomet piešiu eskizą, susietą su konceptualia idėja. Dažniausiai procese dalyvauja didelė bendruomenė, tad savo kuriamą gatvės meną laikau bendruomenine ir politine veikla.

Kuo gatvės menas pranašesnis už įprastas meno formas?

Man tai – geriausias būdas kalbėti su auditorija ir išreikšti idėjas, kviečiančias diskutuoti. Kartu tai palanki platforma kvestionuoti įprastai neutralų meno vaidmenį – juk menininkai dažnai priskiriami akademiniams sluoksniams. Simbolinio – Menininko iš didžiosios „M“ – statuso nesiekiu remdamasis galerijų tradicijomis, taip išlaikau autonomiją. Trumpai tariant, man nereikia laikytis „jų“ taisyklių ir mano gatvės menas yra efektyvesnis būdas susikalbėti su žmonėmis „iš gatvės“.

Lietuva. Kada pirmąkart apie ją išgirdai?

Studijų metu teko skaityti Česlovo Milošo kūrybą, ji man pasirodė labai artima. 2007-aisiais susipažinau su lietuviu Pauliumi Staniūnu (allisamazing.com), kuris studijavo tame pačiame meno institute. Dalijomės kovos, vilties ir kūrybingumo kupinomis istorijomis – jos buvo labai panašios. Vėliau mano gyvenime atsirado daugiau lietuvių. Atvykite ir jūs manęs aplankyti!

O kaip nusprendei vykti į Kauną?

Natūralu, kad norėjau aplankyti vietą, kurioje gyveno tiek daug mano draugų. Mano namuose Džokjakartoje buvo apsistoję keli „Kauno Zoo“ nariai, taip pat lankė galerijos POST atstovai. Visi jie ir pakvietė mane į Kauną – labai nudžiugau!

Kuo tave sudomino Kauno gyventojai?

Daug keliavau Europoje, gyvenau Berlyne, Varšuvoje ir Stokholme, visur patiko, bet stipriausias ryšys su žmonėmis užsimezgė būtent Kaune. Jaučiau, kad kauniečiai – tokie kaip aš, jie man daug padėjo, skyrė dėmesio ir parėmė, kai labiausiai to reikėjo. Be jų Kaune būčiau prapuolęs. Mūsų miestai panašūs. Galbūt dėl tos nesaugios būsenos esant pusiau periferijoje, šiek tiek nutolus nuo kapitalistinių centrų.

Artūro Bulotos nuotr.

Piešinio autorius Tadas Vincaitis Plūgas; Artūro Bulotos nuotr.

Išėjus į galerijos POST balkoną galima pamatyti tavo kolegos kauniečio gatvės menininko Tado Vincaičio Plūgo gigantišką atvirlaiškį „Greetings from Kaunas to Indonesian friends“. Papasakok, kaip gimė jo idėja.

Norėta įamžinti ryšį tarp Džokjakartos ir Kauno – tai intensyvūs, prieštarauti nebijantys miestai, kuriuose keliami status quo klausimai apie tai, kaip viskas vyksta tiek mene, tiek politikoje. Vokas tapo  padėka abiem miestams ir drauge jų ryšio simboliu.

Galerijoje POST yra ir vienas mano trafaretas, kuriame vaizduojama karvė, įprasminanti išnaudojimą ir ekonominį neteisingumą. Šį kūrinį įkvėpė Mičigano universiteto Vadybos mokyklos profesoriaus daktaro Mark J. Perry studija apie tai, kad karvės Europoje per dieną uždirba daugiau (2,2 JAV dolerio) nei 1,2 milijardo skurstančių žmonių visame pasaulyje. ES simbolį panaudojau ironiškai, mano kūrinyje karvė yra apsvaigusi nuo tokio fantastiško uždarbio. Tęsiu šias idėjas kituose savo darbuose, kalbančiuose apie minimalų atlyginimą ir nesubalansuotas pasaulio ekonomikos taisykles.

Praėjusią vasarą buvai kolektyvo „Kaunas Zoo“ narys. Ką veikei su muzikantais?

Su jais praleidau nemažai laiko, man tikrai patinka „Kauno Zoo“ muzika ir atlikimo principas „pasidaryk pats“ – panašų taikau kurdamas viešąjį meną. 2013-aisiais kartu su kolektyvo nariais keliavau po Europą, taip pat daug kartų girdėjau juos Kauno gatvėse ir reivuose. Aš – lyg talkininkas, padėdavau jiems nešioti aparatūrą, o jie savo ruožtu padėdavo man tapyti ant sienų. Dar pažįstu kito „pasidaryk pats“ kolektyvo, labiau hardcore / punk, „Annares“ narius.

Ar groji muziką?

Ne, bet mėgstu jos klausytis, vaikščioti į renginius. Mano šaknys – tai Bob Marley ir punk kultūra. Gimtajame Padango mieste Sumatros saloje darydavau tatuiruotes, tuomet buvau įsivėlęs į vietinę pankų bendruomenę. Džokjakartoje irgi stipri „pasidaryk pats“ muzikos bendruomenė, turiu draugų, kuriančių noise, grind, hardcore, dub garsus.

O kuo pats užsiimi šiomis dienomis?

Kaip tik dabar organizuoju gatvės meno projektą, skirtą protestui prieš politinę ir socialinę netoleranciją bei ekonominę neteisybę, kurios gajos Indonezijoje. Taip pat su menininkų bendrija, kuriai ir pats priklausau, „Geneng Street Art“, organizuojame grupinę parodą. Apskritai Džokjakartoje ką nors kuriu nuolat – įveskite į „Google“ frazę „Yogya Street Art“. Gegužę vyksiu į Australiją, kur dalyvausiu viešojo meno festivalyje ir tapysiu ant gigantiškos sienos.

Gatvės menas dažnai ir ne visuomet teisėtai tiražuojamas ant plakatų ar marškinėlių. Ką apie tai manai?

Manau, tai labai geras būdas meną paversti propaganda. Kūrinyje užfiksuotos idėjos gali veikti bet kurioje erdvėje ar medžiagoje. Vis dėlto gatvė – pagrindinė platforma!

Ar grįši pas mus?

Labai noriu grįžti ilgesniam laikui ir prisidėti prie Kauno bendruomenių veiklos. Esu atviras pasiūlymams. Beje, su draugais plėtojame idėją – norime Kaune atidaryti Kosmoso ambasadą, kuri peržengtų klasių, tautybių, rasių, lyčių, seksualinės orientacijos, kitokio identiteto ribas. Ši ambasada šiek tiek susijusi su Atvirojo kosmoso įdarbinimo agentūra (Space Employment Agency, arba OSEA), irgi kilusia iš Kauno.

_MG_7928

Kokį gatvės meno darbą norėtum sukurti Kaune?

Mūsų – ne mano – darbas būtų tikrai didelis. Kad būtų lengviau jį sukurti, reikia įrengti daugiau atvirų erdvių ir kuo daugiau žmonių įtraukti į viešas diskusijas apie svarbius įvykius. Gatvės menas, „pasidaryk pats“ tipo renginiai ir panašios iniciatyvos neturėtų būti cenzūruojami, kriminalizuojami ir persekiojami. Neseniai mano mieste feminizmo festivalio organizatoriams teko atšaukti savo renginį, nes jiems grasino religiniai ekstremistai. Kaunas juk turi „Aukštojo moxlo“ patirtį – beje, buvau ir prie šios iniciatyvos prisidėjęs. Turime kovoti už teisę į miestą, už teisę žaisti, kurti ir naudotis. Kitaip teks susitaikyti su skaudžiomis visuotinio paklusnumo pasekmėmis. Apie tai kalba Indonezijoje sukurti filmai „The Act of Killing“ ir „The Look of Silence“ – jų autoriai mano šalyje griežtai cenzūruojami. Kaip sakė Martin Luther King, Jr., „Tironas savo noru laisvės nesuteiks, jos turi reikalauti prispaustieji“.

Daug keliauji, bet vis grįžti į Indoneziją. Kas traukia namo?

Jei atvirai, traukia „jie“ – keliauti galiu tik 3 mėnesius, tiek galioja mano vizos. Žinoma, myliu Indoneziją, gyventi čia lengva ir pigu. Bet laikau save pasaulio piliečiu, noriu ir toliau tyrinėti įvairias realybės formas.

Ar menas gali pakeisti gyvenimus?

Be abejo. Menas gali įkvėpti žmones atsiverti naujoms idėjoms ir minties mokykloms. Vis dėlto galerijų menui nepakanka, svarbu kolektyvinis procesas ir visuomenės kritika. Todėl kova ir tęsiasi.

Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. gegužės nr.

Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.