Dalius Naujokaitis-Naujo groja tai, ką nori groti

Antra valanda nakties, Kauno centras, skambiname į Brukliną. Čia – ankstyvas vakaras, į kamerą mojuoja visai neseniai Lietuvoje regėtas veidas – tai Dalius Naujokaitis-Naujo. Pastarąjį kartą Lietuvoje jis lankėsi pernai, čia surengė ne vieną koncertą su vietiniais kolegomis. Jau 20 metų Dalius – niujorkietis, ir dažniau į Lietuvą ėmė grįžinėti ne taip ir seniai. Natūralu – Niujorko meno katilas įtraukia. Vis dėlto Lietuvos džiazo scenoje ėmęs mirgėti dar sovietmečiu („Vilniaus Jazz“ organizatoriaus Antano Gusčio rūpesčiu viešėjo siena atitvertame Vakarų Berlyne ir Šveicarijoje, kiek vėliau, 1994-aisiais ir 1995-aisiais, grojo festivalyje „Kaunas Jazz“), Dalius niekuomet iš jos ištrūkti nesistengė. Galbūt todėl mums pasirodė tinkamiausias pašnekovas balandį, kuomet norime daug kalbėti apie džiazą. Nors tai – labai sudėtinga. Geriau klausyti, o nuorodų ir rekomendacijų tekste irgi rasite.

Daliau, papasakok, kaip pradėjai muzikuoti?

Vaikystėje vyresnis mano brolis Audrius turėjo juostinį magnetofoną, atrodo, „Sonata“, ir nuolat klausydavosi roko – „Led Zeppelin“, „The Beatles“ ir kitų. Kai man buvo kokie šešeri, 8-ojo dešimtmečio viduryje, jis įkūrė namų ansamblį ir mane pristatė groti jo sukonstruotais būgnais ir dainuoti improvizuota anglų kalba. Komplektą papildė metalinėmis saldainių dėžutėmis. Taip, tai brolis man parodė pirmąjį ritmą.

Vėliau, matyt, sekė ir akademinis išsilavinimas?

Taip, mokiausi vadinamojoje „Tallat-Kelpšoje“, dabar ji vadinasi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija. Nežinau, kaip dabar, bet tada tai buvo puiki mokykla! Grodavom nuo ryto iki gilios nakties. Mūsų mušamųjų dėstytojas Arvydas Vainius atnešdavo fantastiškų įrašų – Ornette Coleman, John Coltrane su Elvin Jones, kitų korifėjų. Klausydavom jų, analizuodavom, praktikuodavomės valandų valandas. Su bičiuliais skaitydavome iš natų, ir, jei kuris suklysdavo, turėdavo eiti iki parduotuvės alaus. Buvo labai smagu.

naujo04

Kada gavai pirmąjį honorarą?

„Kelpšos“ laikais, būdamas šešiolikmetis, jau grojau grupėje „Saulės laikrodis“. Matyt, tada. Arba, gali būti, klube „Langas“ – buvo tokia fantastinė muzikos vieta Vilniuje, po koncertų gaudavom nedaug, bet šiek tiek rublių ir grodavom tai, ką norėjom.

Iš Lietuvos į Niujorką išvykai pačioje Nepriklausomybės aušroje, 1995-aisiais. Kas paskatino priimti tokį greičiausiai nelengvą jaunam menininkui sprendimą?

Brolis tuomet jau gyveno Niujorke. Rašydavo man laiškus apie tai, kad ten daug naujos muzikos ir energijos. Jis jau buvo susipažinęs su Jonu Meku ir parodė jam kelis vaizdo klipus, kuriuose aš groju su Juozu Milašiumi. Jonas man ir Juozui parašė kvietimą, kad galėtume atvykti į Niujorką pamatyti, kas vyksta pasaulio improvizacinės ir džiazo muzikos centre. Gavau vizą, išvažiavau. Juozas liko Lietuvoje. Jau pirmą vakarą Niujorkas labai patiko! Tuomet dar buvo įmanoma vizą prasitęsti, tai sėkmingai ir dariau. Galiausiai J. Meko ir Rocco John Iacovone, free jazz’o grupės, kurioje pradėjau groti, lyderio, rūpesčiu man, kaip reikalingam JAV kultūrai žmogui, buvo suteikti reikalingi dokumentai gyventi ir dirbti čia, Amerikoje

Pirmąkart į Lietuvą trumpam grįžau 1997-aisiais, tuomet tik 2008-aisiais.

Ilga pertrauka. Kaip po jos įvertinai Lietuvos džiazo sceną?

Manau, turi omenyje Lietuvos džiazo muziką! Lietuvos džiazo scena – tvarkinga. JAV džiazas jau labai seniai yra neatsiejama kultūros dalis, natūralu, kad ši scena čia labiau išvystyta. Kasdien Niujorke gimsta kas nors naujo ir stipraus. Lietuvoje dar yra kur pasistiebti, nors, be abejo, jau sovietmečiu mūsų šalis džiazo prasme buvo viena įdomiausių ir aktyviausių regione.

Kaip manai, kas lėmė tą aktualumą sovietmečiu?

Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas. Nors visi jie gimė ne Lietuvoje, bet atsikraustę čia drauge įžiebė džiazo ugnį. Taip pat Petras Vyšniauskas – į jų koncertus vaikščiodavau dar būdamas paauglys.

Bet ar egzistuoja lietuviškas džiazas?

Manau, neteisinga sakyti „lietuviškas“, „japoniškas“, „uzbekiškas“. Muzika neturi tautybės, nors, be abejo, joje negalima negirdėti tam tikrų geografinių „momentų“ – afrikiečių, prancūzų, kitų tautų kultūrinio indėlio. Vis dėlto šiais laikais džiazas – pasaulio, ne konkrečios valstybės ar tautos, muzika.

Kalbant apie kultūrinį indėlį… Niujorke esi pristatęs džiazo projektą su sutartinėmis, tiesa?

Nemažai vakarų esu praleidęs su J. Meku ir jo sūnumi Sebastian. Gal prieš aštuonerius metus, kai susėdę klausėme lietuviškų sutartinių, man kilo mintis ką nors su jomis nuveikti pasikvietus Niujorko muzikantus. 2008-aisiais su draugais muzikantais subūriau grupę „Untyte“, atlikdavome sutartines be vokalo, instrumentiškai. Mūsų koncertą tiesiogiai transliavo garsi Niujorko radijo stotis „89.9 WKCR fm“. Po kelerių metų dėl muzikantų užimtumo ir kitų priežasčių „Untyte“ nustojo koncertavusi. Apie 2012-uosius kartu su Jonathon Haffner subūrėme naują grupę – „Rasa Rasa“. Su ja daug koncertuodavome, visus metus rezidavome klube „Nublu“. 2014-aisiais John Zorn leidykla „Tzadik“ išleido Kenny Wollesen, Jonathon Haffner ir Dalius Naujo albumą „Rasa Rasa“. Siūlau įsigyti! Kenny ir Jonathon abu ne kartą buvę Lietuvoje, savaitės serijomis grojo „Fluxus Ministerijoje“ Kaune ir Vilniuje. Būtent Kenny rūpesčiu albumas pasirodė ne bet kur, o John Zorn kompanijoje.

Kaipgi Niujorkas sutiko sutartines?

Labai gerai! Iš Lietuvos atvyko šešių merginų ansamblis, vieną dieną įrašinėjome, visą savaitę grojome klubuose. Tam pačiam J. Zorn priklausančiame „The Stone“, „Nublu“ ir kituose. Prie „Rasa Rasa“ prisijungė ir poetas, menininkas, astrologas ir magas Giuseppe Zevola iš Neapolio, turintis stiprų, poetišką itališką vokalą. Niujorko publiką nustebinti tikrai sunku, bet į koncertus susirinkę klausytojai buvo sužavėti. Sutartinės – tai magija, ir ji veikia.

Kokiuose projektuose tavo vardas įrašytas šiuo metu?

Esu grupių „Valetudo“, „Himalayas“, „Jeff Platz Group“ narys, „Dalius Naujo Band“ lyderis, groju su Jonathon Haffner, su Kenny Wollesen turime grupę „The Uzupusians“. Kenny susižavėjo Užupiu, net parašė muziką jo konstitucijos žodžiams. Grupėje jis ir William Shore groja vibrafonais, aš – būgnais ir elektronika. Labai gera grupė!

Visai neseniai Niujorko „Microscope Gallery“ dviese su mūsų visų, Niujorko šeimos, sielos drauge Laima Griciūte, kurią vadiname „cosmic manager“, dviese altikome filmo ir perkusijos performansą „Laima & Naujo TV“.

Ar skiri laiko tiesiog muzikos klausymui, koncertų lankymui? Ar klausantis kitų muzikantų pavyksta atsipalaiduoti, ar seki jų darbą?

Dažnai einu į klubus, ypač į „Nublu“, kur ir pats dažnai groju, bet užsuku ir draugų paklausyti. Klausydamas nedirbu. Žinoma, jei įdomi konkretaus atlikėjo technika ar grojimo stilius, atkreipiu dėmesį. Čia būna tokių būgnininkų, kad tiesiog negali patikėti! Tas pats Kenny Wollesen ar Jeremy Gustin. Pastarasis yra grupės „Star Rover“ narys. Nuostabi, negaliu atsiklausyti – būtinai patikrinkite.

Apskritai Niujorke visuomet jautiesi kaip vienoje didelėje šeimoje. Kartu groji, mokaisi, bendrauji, juokauji. Muzikantų čia daug, bet bendravimas itin betarpiškas. Lieka laiko pasidžiaugti. Lietuvoje situacija kitokia.

Ar Niujorke gali išgyventi grodamas tik savo mėgstamą muziką mėgstamose vietose, ar vis dėlto tenka „pachaltūrinti“?

Čia teko dirbti įvairių „nemuzikinių“ darbų. Išgyventi galima, jei tiki tuo, ką darai. Visokių pasirodymų pasitaiko. Nelendu į, tarkim, vestuves ar kruizus, manau, kad tai yra „soul killing machine“ (liet. sielą marinanti mašina). Bet tenka pagroti muziejuose, festivaliuose – tuomet honorarai tvarkoj. Apskritai groju tai, ką aš noriu. Kad ir metro – ten ir smagu, ir susirinkti apie 100 dolerių per porą valandų gali. Šia prasme Niujorke viskas tvarkoj.

Kas prasmingiau, jei jau tenka, – groti vestuvėse ar dirbti su muzika visai nesusijusį darbą?

Manau, kad yra tvarkoj groti, kad ir vestuvėse, bet jei tik tau tai iš tikrųjų patinka. Jei blogai jautiesi tai darydamas, tuomet tiesiog susirandi kitos veiklos pinigams uždirbti. Suveiks išgyvenimo instinktas.

Ar tau smagiau groti klubuose nei festivaliuose?

Man apskritai nesvarbu, kur groti, – bute, metro, klube, festivalyje. Skirtumų, žinoma, yra, bet kai esi muzikoje, apie juos negalvoji. Tik nustojęs mušti būgnus susivoki, kur esi.

„Himalayas“ yra „marching band“, tai yra grodami mes judame, Naujojo Orleano tradicijomis. Taip kartais susivoki ir visai kitoje vietoje. Labai įdomu.

Tą patį darėme ir Kaune, kai veikė „Fluxus Ministerija“, – su Kenny ir Jonathon bei krūva kitų muzikantų, atrodo, penkiskart žygiavome grodami per miestą.

Manau, „Fluxus Ministerija“, kaip idėja, yra nuostabi! Atiduoti menininkams patalpas, kurios tuo metu yra tuščios ir niekas nedaro ten visai kvailų ir nereikalingų dalykų, – kas gali būti geriau? Ir Vilniuje, ir Kaune mielai grojau ten su Niujorko draugais, palaikiau šią iniciatyvą.

naujo01

Ką išskirtum, pagirtum iš naujosios Lietuvos džiazo kartos?

Daug ką! Vardinu atsitiktine tvarka: Dovydas Stalmokas, Dominykas Vyšniauskas, Paulius Volkovas, grupė „Ąžuoliniai berželiai“, Gailė Griciūtė, Liudas Mockūnas, Juozas Milašius, „Sheep Got Waxed“. Žinoma, dabar atsirado ir naujų muzikantų, kurių aš dar nepažįstu. Pirmyn! Labai gerai, kad šiandien jauni muzikantai turi galimybių pakeliauti, tiksliau, keliaudami groti, moka užsienio kalbas – aš Lietuvoje gyvendamas angliškai visai nekalbėjau! Išmokau tik atsidūręs Niujorke, kai nebebuvo, kur dingti.

Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė
Nuotraukų autorius Jonas Danielevičius
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. balandžio nr.

Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.