Rees Archibald: „Muzika nėra galutinis tikslas“

Apie gimtąją Australiją prieš 20 metų palikusį garso menininką Rees Archibald išgirdome perskaitę jo kūrybinių dirbtuvių Nacionalinėje dailės galerijoje anonsą. Ir tik po to sužinojome, kad Rees dėsto Vytauto Didžiojo universitete. Sutarti dėl susitikimo pavyko iškart, o išjungus diktofoną pažintį pratęsėme kalbėdami apie… hakerių centrą sostinėje.

Esi iš Australijos, studijavai Japonijoje ir JAV, dirbai Anglijoje, dabar dėstai VDU, vedi garso meno dirbtuves. Gal… trumpai papasakok, kas atvedė į Lietuvą?

Trylika metų dirbau dėstytoju Anglijoje. Buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir kūrybos. Nusprendžiau paieškoti naujos erdvės, kurioje galėčiau daugiau laiko būti menininkas. Be to, ką minėjai, metus esu praleidęs Vokietijoje. Galbūt tuomet supratau, kad labai įdomu gyventi šalyje, kurios pagrindinė kalba nėra anglų. Apie Rytų Europą nežinojau nieko, vis dėlto nusprendžiau rinktis tarp Latvijos ir Lietuvos. Dvi 2014 m. vasaros savaites praleidau Rygoje, man patiko, tuomet kažkas parekomendavo Nidą. Vos išlipęs iš autobuso ir prisėdęs prieplaukoje esančiame bare „Kaštonas“ supratau, kad tai – fantastiška vieta! Parašiau apie tai feisbuke – pacitavau seną kūrinį „Let’s Fall In Love“, kuriame yra eilutė „Lithuanians do it“. Mano tėvų draugai manė, kad ši tauta – išgalvota! Australijoje, jei neturi giminių Lietuvoje, apie jūsų šalį nelabai ką ir žinai.

Ar teko domėtis Lietuvos meno scena?

Ne, iki apsisprendimo atvykti – ne. Žinojau apie FLUXUS, bet nebuvau girdėjęs, kad jo kilmė lietuviška.

Žodžiu, Lietuva man labai patiko. Dar nuvykau į Kauną ir Vilnių, susipažinau su daug meno sferos žmonių, kuratorių ir menininkų. Praėjusią vasarą praleidau Lietuvoje dar pusantros savaitės – norėjau įsitikinti, ar tikrai viskas taip gerai. Spalį VDU savaitę dirbau kaip kviestinis dėstytojas ir man labai pasisekė, nes universitetas pasiūlė likti. Netgi leido apsistoti studentų bendrabutyje, o tai palengvino persikraustymą. Du mėnesius gyvenau Vytauto prospekte, tuomet grįžau Kalėdoms į Australiją. Visą sausį kaip rezidentas praleidau Nidos meno kolonijoje, o dabar gyvenu Vilniuje, bet labai dažnai būnu Kaune, planuoju čia kūrybinius projektus.

Nuostabi istorija. O muzika? Kaip ji atsirado tavo gyvenime?

Dešimties ėmiau mokytis groti saksofonu. Po kelerių metų leidausi į turą po savo valstiją – esu iš Volongongo miesto netoli Sidnėjaus. Tuomet supratau, kad noriu būti muzikantas! Iki 24-erių tuo ir užsiėmiau, dirbau Sidnėjuje. Grojau klasiką, taip pat improvizavau. Domėjausi labai plačiu muzikos stilių ir epochų spektru. Stabtelėjau ties japoniška bambukine fleita – shakuhachi. Anksčiau ja grodavo imperatoriškajame teisme, taip pat zeno vienuoliams jau kelis šimtmečius ši fleita padeda medituoti.

Žodžiu, gavau vizą ir išvykau į Japoniją. Tai buvo 1996-aisiais, vadinasi, jau 20 metų nebegyvenu Australijoje. Japonijoje užtrukau apie ketverius, studijavau etnomuzikologiją. Mano universitetas buvo užmezgęs ryšius su Vesleino (orig. Wesleyan) universitetu JAV, svarbiu eksperimentinės ir improvizacinės muzikos židiniu, taigi įgijau magistro laipsnį ir ten.

Kažkuriuo metu, matyt, nusprendei tapti mažiau muzikantu ir labiau menininku?

Tiesa. Kai man buvo kokie 21-i, jaučiau malonumą įveikdamas sunkius profesinius iššūkius, vis dėlto galiausiai supratau, kad noriu gyventi gyvenimą ir kurti jame, o ne vykdyti techninius normatyvus, prieš pusę amžiaus sukurtus kažkur Prancūzijoje. Kai labai ilgai groji vienu instrumentu, išsivysto tam tikri įpročiai, tuomet išties sunku išmokti ką nors labai nauja ir nustoti kartotis. Taip susidomėjau improvizacija ir kompozicija.

Kaip perlipai tą žinojimo, mokėjimo barjerą?

Ruošdamasis į JAV nusprendžiau tolti nuo instrumento kaip objekto. Per daug gerai mokėjau elgtis su saksofonu, žinojau, kaip pūsti, kur laikyti rankas. Vis dėlto galvoti ir muzikuoti, kurti garsą reikia ne tik su galva, bet su visu kūnu. Muzika egzistuoja, nes grojant reikia struktūros, bet ji nėra galutinis tikslas. Tikslas yra pasiekti tam tikrą fizinę būseną. Tiesa, iš pradžių mane mokė, kad viso ko tikslas yra muzika, bet išties yra atvirkščiai. Muziką pasitelki kūnui paveikti.

Ar tai galioja visai muzikai? Galbūt nesąmoningai?

Tikrai taip, tai priklauso nuo konteksto. Atlikdamas solo partiją ar, atvirkščiai, susiliejęs su grupės nariais tu negalvoji, kaip ką daryti, tiesa? Tokiais atvejais veikia intuicija, erdvė ir laikas. Jų nereikia taupyti.

Ar kiekvienas gali būti mokytojas? Kaip to mokeisi tu?

Sunkus klausimas. Būti geram mokytojui – tai būti geram klausytojui. Reikia kreipti dėmesį į tai, kas vyksta, mokėti palaukti. Žmonės juk išmoksta veikdami, bandydami. Dažnai nereikia jų stabdyti. Karjeros pradžioje dažniau sakydavau studentams, ką jie daro gerai, ką – blogai. Dabar tiesiog stengiuosi nesipainioti jiems po kojomis, jei tik įmanoma.

reees-portrait-1

Ar galėtum Lietuvos studentus palyginti su tais, kuriuos mokei Anglijoje? O gal internetas visus mus galutinai suvienodino?

Išties kultūrinių skirtumų neįžvelgiu. Nebent skirtingus išraiškos būdus. Skiriasi nebent studentų grupės – pavyzdžiui, dabar dirbu su studijuojančiais teatro meną. Jie ekspresyvūs, moka būti dėmesio centre. Kitų specialybių studentai tokių įgūdžių dažnai neturi.

Papasakok apie tai, ką veikei rezidencijos Nidoje metu.

Jau keletą metų dirbu su kontaktiniais mikrofonais – tai nedideli objektai, kurie, liečiami prie objekto paviršiaus, gaudo vibracijas. Panašiai kaip įprastą mikrofoną nukreipus į kolonėlę, tik tas garsas dažniausiai niekam nepatinka, o aš bandau su juo susigyventi. Iš esmės tai – laukinis procesas, negali prognozuoti, kas bus. Kiekvienas objektas skleidžia skirtingą garsą, Nidoje dirbau su plienu.

Ar galutinis proceso rezultatas – garso skulptūros, performansai, ar muzikos kūriniai?

Prieš pat atvykdamas į Lietuvą su kitais 8 menininkais pasirodžiau Lidse, projekte „10 drono valandų“. Naudojau didelį plieno gabalą, mikrofoną ir stiprintuvą. Grojau valandą, įtampą kėliau palaipsniui – taip, tai buvo performansas. Harmonija yra, melodijos – ne. Dar ieškau galutinio konteksto, manau, tai gali būti pritaikoma įvairiems dalykams.

Plate steel devising from Rees Archibald on Vimeo.

Kokios muzikos klausai, kai nedirbi, ir ar tuomet tavo smegenys vis tiek dirba analizuodamos?

Be abejo, tai – profesinė liga, bet dažniausiai esu labai laimingas ligonis, man patinka girdėti ir suprasti. Klausau afrikiečių muzikos, japonų – jau nebe tiek daug. Mėgstu 9-ojo dešimtmečio kūrinius, taip pat – hausą, technomuziką. Bandau pasivyti paauglystę – tuomet klausiau džiazo ir nekenčiau šokių muzikos, roko. Japonijoje man sukako 30, supratau, kad rokas – jėga, pamėgau tėvynainius „AC/DC“. Vokietijoje susipažinau su būriu šokių muzikos prodiuserių ir didžėjų, ėmiau vertinti šią profesiją – jie dirba su tokiais energijos kiekiais! Mėgstu vaikščioti į klubus, Lietuvoje – taip pat, galėčiau net dažniau.

Taigi liksi čia?

Dar bent pusantrų metų, po to – nežinau. Iš Anglijos sprukau, nes buvo per patogu. Lietuvoje matau daug neatrastų galimybių. Tiksliau, dar nematau jų – imdamasis darbo juk esi kalno papėdėje, o tikslas – aukštai viršuje, jį išvysti tik užkopęs.

reesarchibald.net

Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė
Fotografavo Artūras Bulota
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. balandžio nr.

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.