Kino teatrai tarpukariu: Architektūrinės lenktynės

Kino teatras „Pasaka“ sovietinės okupacijos laikotarpiu, iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro archyvo. Nuotr. S. Lukošiaus, 1956

XX a. pradžioje kinui masiškai pradėjus plisti Europos ir Amerikos žemynuose, filmų teatrai tapo savotiškomis pramoginėmis miestų šerdimis – dėl savo pigumo ir vizualumo vadinamasis kinematografas buvo suprantamas ir prieinamas beveik kiekvienam gyventojui. Dėl to kino pramonė be pernelyg didelių nuostolių išgyveno ir didžiosios ketvirtojo dešimtmečio ekonominės krizės metus: nuskurdusiems žmonėms tai išliko bene vienintelis prieinamas pabėgimas nuo sunkmečio rūpesčių. Nenuostabu, kad kino teatrų versle vyravo didžiulė konkurencija: miestų centruose veikiantys kino teatrai lenktyniavo, kas pasistatys prašmatnesnį pastatą su didesne sale ir šiuolaikiškesne architektūra, o darbininkijos rajonuose šie statiniai neretai tapdavo ryškiausiais apylinkės statiniais po vietinės bažnyčios.

Laikinojoje Lietuvos sostinėje šie dalykai taip pat vyko, nors, kaip ir daugelis tuometinių kultūrinių procesų, gerokai mažesniu mastu. Žvelgiant į kino teatro kaip pastato raidą tarpukario Kaune, galima išskirti tris periodus. Jaunos valstybės sostinę perkėlus į Kauną, patirta daugybė rūpesčių, kylančių iš to, jog buvęs Rusijos imperijos pakraščio miestas buvo ganėtinai atsilikęs ir visiškai nepritaikytas būti Europos valstybės centru. Didelių problemų kėlė ne tik akivaizdžiai išaugęs gyvenamojo ir komercinio ploto poreikis, sukėlęs vadinamąją butų krizę, tačiau ir tai, jog mieste labai trūko pastatų, kuriuose galėtų įsikurti valstybės administracinis aparatas. Laisvo naudingojo ploto trūkumas, sunki ekonominė situacija ir regiono atsilikimas nuo vakarų ir lėmė tai, jog ankstyvaisiais nepriklausomybės metais kino teatrai veikė pastatuose, kurie buvo statyti visai kitoms reikmėms, kartais antisanitarinėmis ar net pavojingomis sąlygomis.

Antrasis laikotarpis siejamas tiek su gerėjančia ekonomine padėtimi, tiek ir su vis populiarėjančiu kino verslu; savo vaidmenį čia atliko ir pradėtas griežčiau reglamentuoti kino teatrų veikimas. 1925–1935 metais radosi pirmieji specialiai kino teatrams statyti pastatai: naujai pastatytas „Odeon“ (dab. gerokai pakitęs Kauno lėlių teatro pastatas) ir į gerokai rekonstruotą buvusį fabriko korpusą perkeltas Šančių „Saturn“ pasižymėjo iki tol Kaune vis dar labai populiaria buvusia istoristine architektūros stilistika. Šie pastatai atspindėjo bandymą suteikti kino teatrams reprezentatyvumo, tačiau jie savo išore vis dar nebuvo kino teatriški. Atitinkamai 1928 ir 1930 m. Laisvės alėjoje atidaryti „Metropolitain“ ir „Forum“, kurie tapo ne tik prabangiausiais to meto kino teatrais, tačiau ir kone vieninteliais Lietuvoje pastatytais tuomet už Atlanto vyravusios art deco stiliaus atmainos zigzag moderne pavyzdžiais. Art deco esmę atspindėjone ne tik griežtos geometrinės formos, bet ir atskleista technologinė pažanga, todėl nenuostabu, kad šis stilius Lietuvą pasiekė būtent per kino teatrus – reiškinį, kuris simbolizavo amžiaus pradžios techninio vystymosi dvasią. Deja, nė vienas iš šių išskirtinių pastatų nepasiekė mūsų dienų savo autentiška forma – „Metropolitain“ sovietmečiu rekonstruotas į Kauno dramos teatrą, o „Forum“ (vėliau – „Laisvė“) fasadas buvo radikaliai pakeistas jį modernizuojant. Šiuo laikotarpiu atsirado ir keletas mažesnių kino teatrų, nepasižymėjusių išskirtine architektūrine raiška.

„Metropolitain“ kino teatro fasadas, iš leidinio „Kauno valstybinis dramos teatras - 90: 1920-2010“

„Metropolitain“ kino teatro fasadas, iš leidinio „Kauno valstybinis dramos teatras – 90: 1920-2010“

Trečiajį periodą, prasidėjusį nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio, galima vadinti kino teatrų pastatų aukso amžiumi. Nors Lietuvą pasaulinė krizė palietė palyginti nedaug, tačiau, būtent po to, kai ji buvo nuslopinta, regione galima matyti prasidėjus patį pažangiausią valstybės laikotarpį, kurio metu laikinojoje sostinėje prasidėjo pagrindinis moderniosios architektūros bumas. Gerėjanti miestiečių finansinė padėtis leido jiems dažniau lankytis kine, o išaugusi paklausa lėmė naujų filmų teatrų bangą. Pirmasis modernistinės architektūros kino teatras miesto peizaže atsirado 1936 metais – tai buvo Stasio Kudoko suprojektuota „Daina“ Žaliakalnyje. Įdomu tai, kad pagal tą patį projektą kino teatras buvo pastatytas ir Šiauliuose, vėliau sėkmingai jį pritaikant dramos teatro reikmėms. 1940 m. miesto kultūrinį gyvenimą papildė trys dideli išskirtiniai kino teatrai, tarpusavyje konkuravę ne tik pastatų architektūrine išraiška, tačiau ir kino aparatūros pažangumu, salių erdvumu bei vėdinimo sistemų galingumu. Kauno modernistinei architektūros mokyklai atstovavusi, savo formomis į gyvenamąjį Žaliakalnio audinį darniai įsiliejusi „Aušra“ buvo reklamuota kaip didžiausias tuometinis miesto teatras, be to, atliepė tautinius jausmus lietuvių tradicinėmis formomis dekoruotu interjeru.

Buvęs „Aušros“ kino teatras, Pauliaus T. Laurinaičio nuotrauka

Buvęs „Aušros“ kino teatras, Pauliaus T. Laurinaičio nuotrauka

„Pasaką“ (dabar klubas „Nautilus“) galima laikyti ryškiu ketvirtojo dešimtmečio art deco atmainos – streamline moderne atstovu ir tipiniu ketvirtojo dešimtmečio kino teatrų architektūros pavyzdžiu. Šiam stiliui buvo būdingos aerodinamiškos formos ir dekoratyvumo atsisakymas, rodantis po pasaulinės krizės pakitusį art deco veidą. Panašios architektūros kino teatras turėjo iškilti ir Šančiuose, tačiau šiuos planus sujaukė šalies okupacija. Vienintelė iki mūsų dienų išlaikiusi savo funkciją „Romuva“ išoriškai atrodė kaip tipinė šiek tiek konservatyvesnės architektūros kino teatrų centrinėje Europoje atstovė, tačiau savo stikliniu bokšteliu ji pabrėžė savo funkciją ir siūlomų paslaugų kokybę, atitinkančią modernią laikmečio dvasią.

Kino teatro „Romuva“ piešinys iš Lietuvos Aido, 1940 04 18, p. 5

Kino teatro „Romuva“ piešinys iš Lietuvos Aido, 1940 04 18, p. 5

„Romuvos“ salė vokiečių okupacijos laikotarpiu, iš epaveldas.lt duomenų bazės (Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus fondai)

„Romuvos“ salė vokiečių okupacijos laikotarpiu, iš epaveldas.lt duomenų bazės (Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus fondai)

Daugelis vėlyvojo tarpukario kino teatrų gerokai išsiskyrė iš kitų Kauno modernizmo pastatų, savo raiška įprasmindami ne vietinę architektūros bangą, tačiau svarbiausią tuo laikotarpiu atsiradusią naują visuomeninio pastato rūšį ir jai įprastas stilistines madas. Vis dėlto būtent kitoniškumas buvo viena iš savybių, padėjusių kino teatrams nuožmioje konkurencinėje kovoje, o šiandien išlikusius kino teatrus paverčianti ryškiais orientyrais mieste.

Teksto autorius: Paulius Tautvydas Laurinaitis (www.autc.lt)

Tekstas publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. kovo nr.

„Kaunas 2022“ skelbia apie platformos „Modernizmas ateičiai“ startą
Kiekviena karta iš naujo apmąsto ir naujai priima savo paveldą. Tačiau panašu, kad mes, XXI a. pradžios kauniečiai, pretenduojame...
Kauno menininkų namai pristatė 2018-ųjų planus: duris vers dar plačiau
46-ąjį Kauno menininkų namų (KMN) gimtadienį pasitikusi kompanija trečiadienio vidurdienį susirinkusiems pristatė atnaujintą savo veiklos strategiją. Tai ne tik...
„Kaunas 2022“ vizualinio identiteto konkurso laimėtojai: minimalistiška, šiuolaikiška, lankstu
Skelbiami „Kaunas 2022“ logotipo ir vizualinio identiteto konkurso nugalėtojai, kuriais tapo prieš kurį laiką „Kaunas pilnas kultūros“ praktiką atlikęs...
Europos kultūros sostinių susitikimas Valetoje: norai, tikslai, galimybės
Projekto „Kaunas 2022“ meno vadovė Virginija Vitkienė prieš porą dienų grįžo iš Valetos, kuri jau ateinančiais metais taps Europos...
„Kaunas 2022“ skelbia apie platformos „Modernizmas ateičiai“ startą
Kiekviena karta iš naujo apmąsto ir naujai priima savo paveldą. Tačiau panašu, kad mes, XXI a. pradžios kauniečiai, pretenduojame...
Kauno menininkų namai pristatė 2018-ųjų planus: duris vers dar plačiau
46-ąjį Kauno menininkų namų (KMN) gimtadienį pasitikusi kompanija trečiadienio vidurdienį susirinkusiems pristatė atnaujintą savo veiklos strategiją. Tai ne tik...
„Kaunas 2022“ vizualinio identiteto konkurso laimėtojai: minimalistiška, šiuolaikiška, lankstu
Skelbiami „Kaunas 2022“ logotipo ir vizualinio identiteto konkurso nugalėtojai, kuriais tapo prieš kurį laiką „Kaunas pilnas kultūros“ praktiką atlikęs...
Europos kultūros sostinių susitikimas Valetoje: norai, tikslai, galimybės
Projekto „Kaunas 2022“ meno vadovė Virginija Vitkienė prieš porą dienų grįžo iš Valetos, kuri jau ateinančiais metais taps Europos...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Something is wrong. Response takes too long or there is JS error. Press Ctrl+Shift+J or Cmd+Shift+J on a Mac.
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.