Jonas Ohman: „Geras kinas man – kai vaizdai ir žodžiai turi daugiau nei vieną sluoksnį“

Kinas ir laisvė, kinas kaip laisvė. Šiai iš dviejų skirtingų gijų supintai temai nematėme tinkamesnio pašnekovo negu Lietuvoje, su Lietuva ir dėl jos – o pastaruoju metu ir dėl Ukrainos – gyvenantis švedas Jonas Ohman. Jis – vienas iš dokumentinio filmo apie patizanus „Nematomas frontas“ režisierių, o praėjusių metų „Kino pavasaryje“ buvo pristatytas naujausias autorinis J. Ohman darbas – juosta „Žalieji muškietininkai“, pasakojanti apie protosąjūdį Kaune.

Taip pat Jonas yra vienas iš paramos Ukrainai organizacijos „Blue/Yellow“, arba „Mėlyna / Geltona“, steigėjų ir, kaip pats sako, su bendraminčiais atlieka tą darbą, kurį turėtų dirbti tarptautinės organizacijos. Takoskyros tarp kino ir laisvės, apskritai tarp gyvenimo sričių, Jonas gyvenime, atrodo, nėra. Ir viskas, ką režisierius daro, yra labai svarbu. Lietuvai, Ukrainai, o dėl to ir jam pačiam.

Gyvenate tarp Lietuvos ir Ukrainos, tiesa?

Tiesa. Pastaruoju metu Ukrainoje tenka būti mažiau – keičiasi mūsų veiklos koncepcija. Dėl įvairių priežasčių daugiau darbų nudirbame Lietuvoje, o Ukrainoje veikia mūsų suformuotas tinklas. Iš esmės karo logistika – ne mažiau sudėtinga nei pats karas. Darome, ką galime.

Bet mes juk susitikome pašnekėti apie kiną, tiesa? Tai va – jei nori save įvaryti į kampą, vienu metu dalyvauk kare ir kurk filmus. Žmogus, nebuvęs konflikto zonoje, negali suprasti, kaip viskas gali būti liūdna, pikta ir sudėtinga. Po to, grįžus į „normalią“ erdvę, tiesiog užsiimti kūryba labai nelengva. Tai – psichologija, bet yra ir praktinių dalykų. Sėdi, dirbi, staiga rašo kas nors, kad reikia padėti. Viską meti ir padedi. Ir taip nuolat.

Ar pasakytumėt, kad ne jūs renkatės darbus, projektus, bet jie renkasi jus?

Taip, galima taip sakyti – ypač apie kūrybą. Nestudijavau kino meno, režisūros, neplanavau kurti filmų – dariau tai, ką reikėjo daryti. Žmonės pasakojo istoriją – reikėjo tai užfiksuoti. Nusipirkau kamerą ir dariau. Dabar, aišku, kartais net juokinga peržiūrinėti pirmuosius savo kadrus. Atrodo, elementariausių dalykų nesuvokiau. Bet turinys kartais visai nieko.

Dabar jau geriau suprantu, kas tas kinas, nors vis dar esu savamokslis. Suprantu, ką noriu pasakyti, kaip tai noriu pasakyti. Susisieti su kūryba norėjau, matyt, visuomet, bet tik dabar tam subrendau. Geras kinas man – kai vaizdai ir žodžiai turi daugiau nei vieną sluoksnį. Noriu išmokti tai valdyti.

_F0A6740 copy

Neslėpsiu, kad pakviesti susitikimui paskatino du filmai – „Nematomas frontas“ ir „Žalieji muškietininkai“. Kurį pirmiau turėtų stengtis pamatyti to dar nepadaręs žmogus?

Manyčiau, „Nematomą frontą“. Laikotarpis, šalies būsena – viskas tuomet buvo ekstremalu. Nebuvo vilties. Viskas prarasta. Ir žmonės vis tiek darė. Jie kitaip negalėjo, taip reikėjo. Iš to galime daug pasimokyti, tai tiesiogiai susiję su tuo, ką veikiu dabar.

Manau, kuriu filmus vaikams. Jauniems žmonėms, kurių charakteriai dar formuojasi. Noriu, kad žiūrėdami jie keltų klausimus „Ar tai apie mane?“, „Ar tai apie mus?“. Džiugu, kai pamatę filmą jie grįžta, į seansą atsiveda senelius. Kalbasi apie tai, apie ką anksčiau neteko.

Su „Nematomu frontu“ važinėjau po mokyklas, kalbėjau apie filmą su moksleiviais. Provokavau juos – klausiau, jei reikėtų ginti Lietuvą, jie liktų čia ar išvažiuotų? Vieni sako, kad išvažiuotų, nes „nėra prasmės čia likti“, „neapsimoka“. Tačiau kiti teigia, kad gintų šalį, nes viskas, ko jiems reikia, yra čia ir viskas čia labai gerai. Labai įdomu – žmonės juk iš tos pačios aplinkos, bendraamžiai, draugai, o pasirinkimai kardinaliai priešingi. Beje, auga procentas tų, sakančių, kad gintų šalį. Nes reikia.

„Nematomas frontas“, tiesa, ir „Žalieji muškietininkai“, visų pirma yra apie žmones, kuriems reikėjo. Ir jie už tai sumokėjo didelę kainą. Jie buvo pavojingi tamsai, blogiui, ir žinojo, ką daro.

Šie filmai apie skirtingus laikotarpius, skirtingas situacijas. Nors, žinoma, jos glaudžiai susijusios – žmonių likimai panašūs. Tiesą sakant, susipynusių detalių šiandien žinau daugiau, nei žinojau kurdamas filmus. Istorija mane vejasi. Patys suprantat – negaliu apie tai nepasakoti kitiems, man reikia. Esu toks pat, kaip mano filmų herojai.

Nesvarbu, kad nesu lietuvis. Aš čia gyvenu, mano komandoje daug įvairiataučių žmonių. Man ne tokia svarbi tautybė ar pilietybė. Tai, kas atskleidžia ir projektuoja asmens likimą, yra charakteris. Dar svarbi empatija – ar žmogus jaučia aplinką, ar sugeba mylėti, ar neskirsto visko į juoda ir balta. Galų gale, ar žmogui norisi ką nors pakeisti.

Filmai gyvena išties skirtingus gyvenimus. „Nematomas frontas“ sukurtas minios finansavimo platformos „Kickstarter“ pagalba, iki šiol visi nešioja medžiagines juosteles ant rankų, filmas buvo ilgai rodomas kino teatruose – tai išties smagu, juk kalbame apie dokumentiką, o ne rėksmingą komediją. O štai „Žaliuosius muškietininkus“ tenka vos ne medžioti – pavyzdžiui, kino teatruose beveik nerodyto filmo seansas neseniai vyko vieno universiteto žygeivių klube. Kodėl taip yra?

Kalbėsiu atvirai. Prieš metus Ukrainoje teko patirti tikrai baisių dalykų. Mūšiai, karas – savotiškai įdomu, bet kai jauti šaltą mirties vėją, viskas susifokusuoja į vieną tašką. Ir net kai grįžti į Lietuvą, kalbėti apie kasdienius dalykus labai sunku: taip, vyksta filmo platinimas – sakai, tariesi, bet, nors esi kabinete, tavęs lyg ir nėra. Tai turėjo įtakos „Žaliųjų muškietininkų“ likimui, tikrai taip.

Negaila dėl to?

Atvirai kalbant, aš per daug užsiėmęs, kad ko nors gailėčiausi. Aišku, norisi, kad žmonės jį pamatytų. Gal aš naivus romantikas, bet tikiu, kad geras ir nuoširdus dalykas atras savo žiūrovą, kad laikui bėgant jis „išsisuks“. Nėra taip, kad nieko nevyksta, – štai, netrukus filmą rodys per televiziją.

Galbūt iš tiesų per mažai laiko prabėgo nuo įvykių, apie kuriuos kalbama tame filme, – vos 26-eri metai? Gal turi atsirasti istorinė distancija?

Tiesa, laikotarpis artimas, žmonės jį prisimena itin gyvai. Patikėkite, kaip aš pradėjau jį suvokti nuvykęs į Ukrainą. Pamačiau, kaip savanoriai eina į mūšius. Apsiavę kedais. Mes jiems vežėme kareiviškus batus… Po truputį suvokėme, kad niekas nejuokauja, ypač Rusija. Ir tai man leido lyg iš naujo suprasti tai, kas anuomet vyko Lietuvoje ir ką padarė žmonės, kuriuos suvienijo bendras tikslas. Tai buvo tarybiniai žmonės, kuriems nuolat plaudavo smegenis, bet jie susivienijo.

Tikiu, kad ir „Žalieji muškietininkai“, ir kiti filmai, kalbantys apie tą laikotarpį, pavyzdžiui, „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, yra tie, kuriuos bus galima žiūrėti ir po 20-ies metų, vis atrandant naują suvokimo sluoksnį.

Apskritai norėčiau, kad lietuviai suprastų, kokie jie gali būti didingi. Galbūt viskas pasikeitė, nes jie prarado savo istorinį ryšį su arkliu. Pažiūrėkite, kas vyksta šiandien keliuose, kaip jauni vaikinai miršta atsitrenkę į medžius, – jie nevaldo nei savęs, nei savo arklių. Šią temą liesiu kitame savo filme.

Apie ką jis bus..?

Jaučiu stiprų norą papasakoti apie Pirmąją Respubliką, apie tarpukarį. Tuomet vyko kertiniai dalykai, už jų buvo žmonės, apie kuriuos šiandien beveik niekas, išskyrus specialistus, nekalba. Yra tokių asmenybių, tokių šeimų – šiurpas eina vartant archyvinę medžiagą.

Noriu kalbėti apie lietuvių tautos sąvoką, tapatybės atsiradimą. Apie tai, kaip tam pasitarnavo tokios šalys, kaip Lenkija ar Rusija, – neabejoju, tai gali skambėti keistai, bet žinau, apie ką šneku. Juk šių šalių universitetuose studijavo lietuviai, mokydamiesi suvokę save, vėliau grįžę į gimtinę ir nuveikę didžių darbų.

Nuo tų istorijų praėjo ištisas amžius, jaučiu, kad atėjo metas. Atėjo metas ir man asmeniškai. Po truputį suvokiu, kaip viskas turėtų atrodyti, dėlioju filmo koncepciją.

Ateityje norėčiau kurti kiną apie santykius, apie vidinį žmonių pasaulį. Galbūt apie Lietuvos moteris, kurias gerbiu dėl daugelio priežasčių. Bet apie tai – daug vėliau. Dabar nepalankus vėjas.

_F0A6894 copy

Pabaigoje išplėskime kontekstą. Ką manote apie lietuvišką kiną?

Paprovokuosiu. Yra toks filmas „Artimos šviesos“. Mergina, vaikinas, automobilis, kelionė, naktis, viskas gražu. Sėdžiu, žiūriu ir laukiu, kada, grubiai tariant, kas nors tą merginą paguldys ant kapoto. Kur kulminacija? Tai štai, ką aš manau. Lietuvos kinas nedrįsta pasiekti kulminacijos. O be jos – joks kinas.

blue-yellow.lt

Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė
Fotografavo Audrius Solominas
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. kovo nr.

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.