Netipiškas emigrantas Richard Schofield turi planų Šančiuose

Britas Richard Schofield yra trečias mūsų rubrikos „Kaunietis“ pašnekovas, daug kalbantis apie Šančius, – na, ir puiku. Tiesa, gyvena jis Senamiestyje, kur ir susitikome aptarti jo metų, praleistų Lietuvoje. Čia Richard atvyko 2001-aisiais dirbti Vilniaus gido redaktoriumi, o dabar dirba prasmingus darbus litvakų kultūros ir paveldo srityje. Be visų dalykų, apie kuriuos sužinojome, 2014-aisiais Sugiharos fondo Tolerancijos žmogaus titului nominuotas pašnekovas per pokalbį nesąmoningai priminė ir dar vieną – tai, kad keistis, ieškoti savo kelio, mokytis ir atrasti niekuomet ne per vėlu.

2001-ieji dabar skamba egzotiškai. Kas tuomet paskatino kraustytis į… Lietuvą?

Tuomet man buvo jau 36-eri, taigi buvau nemažai visko priveikęs. Ilgai muzikavau, taip pat visuomet patiko kinas, tad 10 metų važinėjau po pasaulį ir kūriau dokumentiką. Kai pasiekiau savo tikslą – prodiusuoti ir režisuoti filmą Anglijos televizijai – tapo labai nuobodu. Daugiau nesu sukūręs nė vieno filmo. Dvejus metus iki išvykimo Anglijoje dirbau draugo įkurtoje perkraustymo kompanijoje ir, manau, tai buvo geriausias mano turėtas darbas!

Tada sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie „In your pocket“ projekto. Kompanija kaip tik sulaukė nemažos investicijos ir įsteigė biurus daugelyje šalių – galėjau rinktis, kur vykti. Apie Lietuvą žinojau mažiausiai – tai yra, nežinojau nieko. Apsispręsti buvo lengva.

Daug vietos tavo gyvenime užima domėjimasis litvakų kultūra. Kada tai prasidėjo?

Tiesą sakant, vos atvykus. Gide „Vilnius in your pocket“ yra skyrius, pavadintas „Jewish Vilnius“. Atvykęs perskaičiau, kas jame parašyta, ir informacija nepasirodė tiksli. Susisiekiau su Jidiš institutu Vilniaus universitete, taip viskas ir prasidėjo.

Na, o tai, ką veikiu dabar, kuo užsiima mano įkurta viešoji įstaiga „Tarptautinis litvakų fotografijos centras“, užsimezgė peržiūrinėjant sovietines šeimų fotografijas. Oficialiuose archyvuose medžiagos apie litvakus Lietuvoje po 1944-ųjų beveik nėra – taip buvo parankiau tuometinei valdžiai, nors sovietmečiu čia gyveno keliolika tūkstančių žydų. Vėliau daugelis jų išvyko į Izraelį. Taigi, pasigedęs viešos informacijos, ėmiau domėtis privačia – vartyti senus fotografijų albumus. Netgi buvau pradėjęs su tuo susijusias doktorantūros studijas, tiesa, nemėgstu koncentruotis į siaurą temą, man įdomu viskas, tad studijas mečiau.

Praėjusį gruodį „Ryšių kiemelyje“ vyko tavo performansas. Papasakok apie šią savo veiklos sritį.

Vadinu tai performansais, nors jie nebūtinai atitinka tikrąjį šios meno šakos apibrėžimą. Iš esmės nemėgstu būti ekspertu. Labiau už monologą vertinu dialogą. Tad kalbėdamas auditorijai iškart stengiuosi „pralaužti ledus“ – nusikeikiu, pasakau ką nors kvailo. Tuomet klausytojai atsipalaiduoja ir įsitraukia į pokalbį.

„Ryšių kiemelyje“ buvo įdomu. Surengėme „mini holokaustą“ – visi atsistojo, tuomet „mirštantieji“ sėsdavosi ant kėdžių. Galiausiai stovėti liko du žmonės.

Kokie žmonės renkasi į tavo organizuojamus renginius?

Manau, žydų tautybės žmonių tuomet nebuvo. Atėjo jaunimas, į meno renginius vaikštantys žmonės, mano draugai, taip pat buvo užklydusių į barą ir nieko nežinojusių apie renginį, bet prisijungusių. Po programos dar ilgai kalbėjome. Pastebiu, kad kaskart žmonės užduoda vis intelektualesnius klausimus, ir tai suteikia daug vilties. Temos, kuriomis kalbu, nėra patogios, jos tragiškos, bet kalbėti apie jas reikia. Reikia išmokti nepykti ant to, kas įvyko prieš 80 metų. Svarbu prisiminti, o ne badytis pirštais ir šnekėti apie kaltę. Aš – iš šalies, kuri vienu metu valdė tris ketvirtadalius pasaulio, tad yra kaltesnė už bet kurią kitą. Bet reikia tiesiog gyventi toliau.

Lietuva kadaise buvo itin daugiakultūrė šalis, kaip manai, kodėl žmonės dabar taip bijo atvykėlių?

Manau, priežasčių yra kelios, bet svarbiausios jų – nežinojimas ir pasitikėjimas žiniasklaidos bei socialinių tinklų skleidžiamais melagingais teiginiais. Pastudijavus tikruosius, teisingus šaltinius baimė dingsta ir viskas pasirodo itin paprasta. Žinoma, integracijai reikia laiko ir suvokimo, kad nebus lengva, – na, bet juk taip yra visuose santykiuose.

Lietuvoje gyvenu 15 metų ir, manau, man pakanka patirties pasakyti, kad pokyčiai – teigiami. Žinoma, negerai, kad tiek daug puikių žmonių išvyksta, – jaunam lietuviui įgyvendinti savo svajones namuose dažnai per sunku. Bet džiugu, kad kai kurie, pasisėmę patirties, grįžta ir raitojasi rankoves.

Richard Schofield 01

Ar palaikai santykius su kitais Kaune gyvenančiais britais?

Jų labai nedaug. Ir Lietuvoje nedaug. Bet apskritai nesu tipiškas emigrantas. Nesirenku draugų pagal tautybę – svarbu, kad žmogus būtų geras.

Praėjusiais metais išleidai fotografijai mobiliuoju telefonu skirtą knygą „Nokumentary“. Ar planuoji tęsti šį darbą?

Taip, visai neseniai įsigijau tam skirtą telefoną, kaip tik mąstau, kokiu kampu viską pakreipus. Su „Nokumentary“ siekiu įrodyti, kad brangus fotoaparatas nėra būtinas. Žmonės dažnai nustemba, kai pasakau, su kuo fotografuoti mano kadrai. Apie tai buvo mano fotožurnalistikos magistro baigiamasis darbas – jis buvo įvertintas 94 procentais.

Kokie tavo planai 2016-iesiems?

Jau minėjau savo VšĮ „Tarptautinis litvakų fotografijos centras“. Dirbame su jaunesniais nei 25-erių metų žmonėmis, dažniausiai lietuviais, bet ne tik. Kitą mėnesį turėsime lenkų, belgų, lietuvių ir latvių grupę. Didžiausias mūsų tikslas šiemet – 99-eriems metams išsinuomoti buvusią sinagogą Šančiuose. Bendraujame su Kultūros paveldo departamentu, esame pasirengę prisiimti finansinę pastato išlaikymo naštą – ji nemaža. Sinagogoje planuojame įkurti muziejų, galeriją, dirbtuvių erdvę, bendruomenės centrą. Žydų kultūroje bendruomenė ypač svarbi, norime tai išlaikyti ir Lietuvoje.

litvakphoto.org

Pašnekovą kalbino Gunars Bakšejevs
Fotografavo Artūras Bulota
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. vasario nr.

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.