Prezidentas Valdas Adamkus: imti ir skaityti

Įdomu, kiek interviu per savo gyvenimą ir karjerą yra davęs Prezidentas Valdas Adamkus. Atrodo, daugybę. Būtent todėl buvo net kiek netikėta, paprašius su juo susitikti, sulaukti greito ir teigiamo atsakymo. Neplanavome kalbėti nei apie dvi Prezidento kadencijas, nei apie politiką. Tik apie tai, kam žurnale skyrėme savo vasarį, – skaitymą, knygą. Na, ir apie netrukus Kaune pradėsiančią veikti Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką-muziejų. Malonu, kad tokia susitikimo tema sugebėjome nustebinti.

Kiek Jūsų gyvenime svarbus skaitymas? Kokios knygos Jums yra brangios? Kokios padėjo formuoti požiūrį į pasaulį, jį pažinti?

Niekada neteko išgirsti tokio klausimo. Visų pirma norėčiau pasakyti, kad skaitymo klausimas šiandien tikrai aktualus. Akivaizdu, kad spausdintą knygą bando išstumti naujosios technologijos. Vis dėlto tikiu, kad kultūringa, išsilavinusi tauta negali paneigti senųjų kultūros vertybių, net jei to reikalauja technologijų pažanga. Skaitymas aktualus buvo ir bus tiek, kiek gyvens žmogus.

Dažnai mąstau apie tai, kad knygos turėjo didelę įtaką Lietuvos valstybingumui – jau nuo tada, kai Martynas Mažvydas parašė „imkit mane ir skaitykit“. Gali būti, kad tai – viena reikšmingiausių frazių Lietuvos istorijoje. Jei ne „Katekizmas“, ar čia sėdėdami kalbėtume lietuviškai? Ar turėtume savo valstybę, ar būtume laisvi?

Knyga vienija, ugdo, suteikia patirties ir išminties. Štai kas man yra knyga ir be jos aš negaliu gyventi. Nebeturiu, kur laikyti knygų, ir nespėju rūšiuoti – perskaitęs dedu į krūvą, o tos krūvos auga. Ir darbo kambaryje, ir visur kitur…

Jei kalbėsime apie pirmąsias perskaitytas knygas, tai, baigiant tuometinį šeštąjį skyrių, man didelį įspūdį padarė Algimantas Pietaris. Jis man imponuoja ir šiandien – galbūt tai sentimentai?

Pirmąją knygą nusipirkau jau gimnazijoje, sutaupęs saldainiams gautų kišenpinigių. Tai buvo Antano Venclovos apsakymų rinkinys „Naktis“, tais metais apdovanotas valstybine premija. Šia istorija esu dalinęsis anksčiau, ir visai neseniai gavau šios knygos kopiją dovanų. Ją įteikė darbuotojai iš vienos provincijos bibliotekos, kurioje buvo likę du „Nakties“ egzemplioriai. Po tiek dešimtmečių vėl rinkinį atsiverčiau ir, būsiu atviras, tokio stipraus įspūdžio, kaip anuomet, jis man nepaliko. Tai parodo viena – mūsų literatūra yra smarkiai pažengusi į priekį.

Dabartinės lietuviškos knygos man kelia pasididžiavimą. Ypač džiaugiuosi, kad su knyga pažindiname nuo mažų dienų, – leidiniai, skirti dar klaviatūros nepažįstantiems vaikams, ypač kokybiški. Pasakos, iliustracijos – ir man, nuėjusiam ilgą gyvenimo kelią, įdomu atsiversti ir pasižiūrėti, ką gi šiandien turi vaikai.

Gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) stengiausi, kad ir aplinkiniais keliais, susipažinti su Lietuvos rašytojais – propagandinių knygų neskaičiau, tai man nebuvo įdomu, bet galiu pasakyti, kad tuo metu buvo parašyta tikrai gerų kūrinių. Pradedant Justinu Marcinkevičiumi ir kitais naujaisiais klasikais, baigiant kad ir Jurga Ivanauskaite, kurios kūryboje patiko iki tol neregėti literatūros bruožai.

Skaitau ir dabar, seku naujausią literatūrą. Noriu tiktai palinkėti, kad Lietuva ir kiekvienas iš mūsų niekada nesiskirtų su knyga. „Nėra laiko“ – ne pasiteisinimas. Yra to laiko. Galima trumpiau televizorių žiūrėti, prie kompiuterio sėdėti, ir laisvą minutę imti į rankas knygą, papildyti save. Knyga ugdo asmenybę, stiprina dvasią, praturtina mus kaip žmones, lietuvius.

Rinktis tikrai yra iš ko. Knygų mugės – neįtikėtinas, fantastiškas, stebuklingas reiškinys. Kiek leidinių, kokia jų kokybė!

Prezidentas

Esu skaičiusi, kad aštuntajame dešimtmetyje atveždavote į Lietuvą išeivijos autorių knygų. Kieno tai buvo iniciatyva? Kiek jų atveždavote?

O, tai – atskira istorija. Į Lietuvą pirmąkart sugrįžau praėjus 27-eriems metams po išvykimo, 1972-aisiais. Tuo metu JAV derino ekologinio bendradarbiavimo sutartį su TSRS, buvau aplinkos apsaugos specialistų delegacijos narys, keliavau su diplomatiniu pasu. Maskvoje teko pakovoti dėl to, kad po darbų dar galėčiau nuvykti į Lietuvą, – po dviejų neigiamų atsakymų, gautų iš TSRS užsienio reikalų ministerijos, man namo vykti pasiūliusiam JAV ambasadoriui gana griežtai pasakiau, kad toks elgesys su galingiausios pasaulio valstybės atstovu netoleruotinas. Iškart po to gavau 5 dienų vizą. Visą vizitą nuo manęs nesitraukė KGB agentai. Supratau tai naktį, kai, snausdamas „Neringos“ viešbučio kambaryje, pabudau nuo bildesio koridoriuje. Atidariau duris – o ten užmigęs agentas nuo kėdės nukrito…

Nuo tada Lietuvoje lankiausi kas dvejus metus – iš pradžių po 5 dienas, vėliau ir po 2 savaites. Ekologinė situacija Baltijos šalyse buvo prasta, stengiausi „suorganizuoti“ kuo daugiau lėšų jai gerinti, su lietuviais žiniomis dalinausi mieliau nei su maskviečiais – mūsų šalyje sėkmingai įdiegėme ir šiandien veikiantį aplinkos apsaugos modelį.

Per vizitus mane globodavo gamtininkas ir geografas profesorius Česlovas Kudaba. Su juo tapome artimais draugais, kartu išvažinėjome visą Lietuvą. Susipažinau su daugeliu kultūros srities žmonių. Taip grįžtu prie pagrindinio klausimo apie knygas.

Diplomato statusas leido į Lietuvą atvežti tai, ko kiti negalėdavo. Lagaminų niekas netikrindavo, tad vienas visuomet būdavo lengvas, su drabužiais kelioms dienoms, o kitas – sunkiai nuo žemės atkeliamas. Kraudavau tiek, kiek tilpdavo. Iki kelionės gerus metus rinkdavau išeivių rašytojų knygas, žurnalus – pavykdavo netgi išpildyti Lietuvoje gyvenusiųjų prašymus. O jie žinodavo tikslius pavadinimus, leidyklas – sunku suprasti, kokiais būdais. Lagaminą, beje, iš manęs patikimi žmonės paimdavo iškart Maskvoje, kad neatidarytų tas, kam nereikėtų, ir grąžindavo tuščią jau Vilniuje.

Česlovas Kudaba mane supažindino ir su Vilniaus universiteto (VU) rektoriumi Jonu Kubiliumi. Taip man buvo sudarytos sąlygos skaityti paskaitas universiteto studentams.

Kai buvo minima VU 400 metų sukaktis, vizos man gauti nepavyko. Tuomet, būdamas JAV, suorganizavau jubiliejinę dovaną Universitetui – surinkome kelis šimtus knygų, tiksliai nebepasakysiu, kiek, gal VU darbuotojai žino geriau. Visų knygų priešlapius pažymėjome specialiu spaudu, reiškusiu, kad tai – JAV išeivijos dovana. „Pravarėm“ per JAV ambasadą Maskvoje, jie vėliau rado kelią į Lietuvą.

Esate ir trijų knygų – bestselerių – autorius. Ar tai buvo Jūsų noras, ar vis dėlto imtis šio darbo įtikino aplinka?

Tai – jau ne mano idėja. Niekada savęs nelaikiau rašytoju. Esu publikavęs straipsnių JAV spaudoje, bet tai – ne literatūra. Jau grįžęs į Lietuvą, spaudžiamas ir įkalbinėjamas, pasidaviau ir pradėjau darbus. Iš dienoraščių, užrašų susidarė jau trys knygos. Neslėpsiu, kad dabar esu spaudžiamas į kampą ir dėl ketvirtosios. Bet tai bus kito pobūdžio knyga. Kada ji bus baigta, nežinau, gal šiais ar kitais metais. Bet kas nors pasirodys.

Papasakokite dar apie būsimą Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką-muziejų Kaune.

Ši idėja nėra nauja, tai – JAV prezidentų tradicija. Valstijos, iš kurių kilę kadencijas baigę prezidentai, paprastai įsteigia memorialines bibliotekas – nedidelius muziejus. Jose eksponuojami per 4 ar 8 metus sukaupti dokumentai, kita archyvinė medžiaga, dovanos, asmeniniai daiktai, knygos. Taip atkuriama prezidento darbo ir gyvenimo atmosfera.

Nutariau tokią biblioteką įsteigti ir Lietuvoje, Kaune. Šiame mieste esu gimęs, iš čia išvykau svetur – tiesą sakant, jaunystėje nebuvau lankęsis jokiame kitame Lietuvos mieste. Pasidalinau idėja su savo aplinkos žmonėmis, radau daug jai pritariančių. Kauno miesto savivaldybė skyrė pastatą man itin puikioje vietoje – greta Karo muziejaus, Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetų. Tarpukariu jame veikė Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Na, o pirmasis Lietuvos užsienio reikalų ministras buvo mano krikšto tėvas. Ar tai sutapimas, nežinau.

Į procesą nesikišu ir nevažinėju tikrinti, kaip darbai vyksta, – viską prižiūri bibliotekos valdyba, o atidarymas, girdėjau, turėtų įvykti dar šiemet. Galbūt tai sutaps su mano asmeniniu jubiliejumi.

Tai bus, atrodo, antroji tokio tipo biblioteka-muziejus Europoje. Mane aplenkė Čekijos Prezidentas Vaclavas Havelas, jo biblioteka įsteigta Prahoje.

adamkuslibrary.lt

Prezidentą kalbino Kotryna Lingienė
Fotografavo Artūras Bulota
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. vasario nr.

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.