Rašytojas Antanas Šileika: „Istorinių romanų apie Lietuvą ir jos žmones poreikis išlieka“

Irmanto Gelūno nuotr.

2015 metų lapkritį VDU viešėjo ir paskaitas skaitė šiuolaikinės Kanados literatūros pažiba ir vienas žymiausių šalies rašytojų, lietuvių kilmės prozininkas, Humbero rašytojų mokyklos direktorius ir dėstytojas, keturių knygų autorius, kurio romanas „Bronzinė moteris“ įtrauktas į visų laikų geriausių Kanados knygų 100-uką, Antanas Šileika. Plačiai Lietuvoje ir visame pasaulyje žinomas autorius (trys jo knygos išverstos į lietuvių kalbą) ištikimas aštriam, taikliam, o tuo pačiu ir solidžiam bei brandžiam požiūriui į gyvenimą ir kūrybą. Jo subtilus, neretai ironiškas žodis užkariavo daugelio skirtingų kartų skaitytojų širdis, o romanuose dvelkiantys lietuviški kontekstai žadina gilesnį tarptautinį domėjimąsi mūsų krašto istorija ir kultūra.

Jūsų dabarties įžvalgos apie Lietuvą ir kaip Ją įsivaizdavote būdamas mažas, gyvendamas svetur?

Tai galėtų būti labai ilgas atsakymas, tačiau mėginsiu pagrindines mintis sutrumpinti. Aišku, vaikystėje Lietuva man buvo ta „dingusi“ vieta, kur tebegyveno seneliai ir kiti giminės. Mąsčiau apie Ją melancholiškai, kita vertus jautėsi ir vadinamojo „kito pasaulio“ uždanga, viskas atrodė nepasiekiama. Vaikystėje man, deja, buvo savotiškai sunku prisipažinti, jog mano šaknys lietuviškos, nes anuomet niekas Kanadoje perdaug ir nežinojo, kas ta Lietuva, todėl likdavau nesuprastas, tarsi žmogus iš, kitų manymu, neegzistuojančios vietos. Kai paaugau, visa tai tapo savotiškai įdomu, nesigėdijau Lietuvos, atvirkščiai – ėmiau savaip Ja žavėtis. Tėvų pasakojimai apie Lietuvą, prisiminimai apie tėvo kaimo gyvenimą, karo laikotarpio patyrimus skambėjo kaip istorijos iš pasakų šalies. Suvokiau, kad tėvai išvykdami į Kanadą tarsi bėgo iš „degančios Trojos“, visos jų istorijos apie Lietuvą man kėlė didžiulį įspūdį. Kai buvau studentas, Kanadoje jau organizuodavau įvairius lietuvių studentų suvažiavimus. Kaip tik tuomet jau domėjausi ir literatūra, pradėjau rašyti.

Norėjote mokytis lietuvių kalbos. Ar tai nelengva net ir žmogui, kilusiam iš Lietuvos?

Mane anuomet vistik labiau intrigavo anglų kalbos literatūra. Tačiau tai pasikeitė vėliau, kada dvejiems metams išvykęs studijų į Paryžių, ten susipažinau su būsima žmona, lietuvių kilmės dailininke Snaige Valiūnaite (dabar Šileikiene), vedžiau. Gimus vaikams stengėmės iš naujo išmokti lietuviškai, nes lig tol kalbėdavome angliškai ir lietuvių kalba mums buvo labai sunki. Vakarais vaikams skaitydavome lietuviškas pasakas (tarp kitko, neretai su žodynu), lavinome savo lietuvių kalbos šnekėjimo ir skaitymo įgūdžius ir ėmė sektis vis geriau. Kuomet Lietuva pradėjo siekti Nepriklausomybės, aš jau pakankamai aktyviai veikiau žurnalistikos srityje, kelerius metus nuolat mėginome paveikti su Lietuvą siejamus Kanados valdžios atstovus, siekėme, jog jie pripažintų Lietuvą kaip Nepriklausomą valstybę ir tai buvo sudėtingas, tačiau ryžto kupinas laikotarpis. Žurnalistikos sritis lydėjo mane į televiziją, radiją, galiausiai pradėjau rašyti ir leisti savo knygas.

Anuomet man neretai įvairūs žmonės sakydavo: Tu tokius juokingus anekdotus pasakoji apie savo gyvenimą su tėvais Kanadoje“. Matyt, tai stipriai ir paveikė mano pirmosios knygos apie lietuvių emigrantų gyvenimą Kanadoje tematiką. Po to nutariau, kad rašysiu apie dvidešimtą šimtmetį Lietuvoje, apie šalies išgyvenimus tuo laikotarpiu. Pirmąjį iš trijų pavadinau „Pirkiniai išsimokėtinai“, antrasis vadinosi „Bronzinė moteris“, trečias romanas pasakoja apie Lietuvos partizanus. Taigi nuo to laiko rašau knygas tik vienaip ar kitaip susijusias su Lietuva, jos istorija. Žinoma, rašyti lietuviškai dar nedrįstu, mano kalbos įgūdžiai nėra pakankami.

issimoketinai

Papasakokite apie naujausią knygą, teko girdėti, kad ji bus susijusi su Kaunu?

Esu jau parašęs naująjį romaną, kuriame veiksmas vyksta Kaune, tai tam tikra prasme Kauno romanas. Kanadoje vis dar žvalgausi leidyklos šio romano išleidimui. Tai specifinė istorija, parašyta remiantis 1921-1923 metų laikotarpio lietuvių kontražvalgybos direktoriaus Jono Budrio prisiminimais, kuriuose senasis Kaunas dar vaizduojamas labai provincialiai. Prisiminimai paskatino perteikti savitą Kauno istoriją. Lietuviška romano versija bus išleista 2017 metais.

Kodėl tikrovėje gyvenusios asmenybės Jūsų romanuose tokios svarbios ir jų biografijų ar prisiminimų itin paisote kurdamas kiekvieną istorinį romaną?

Mano manymu, žmogus negalėtų sukurti istorinio romano, vadovaudamasis vien tik fantazija. Istorinis romanas visuomet yra tam tikro žmogaus ar žmonių gyvenimas. Sakykime, labai žaviuosi jau, deja, nykstančia mano tėvo karta. Tebėra išlikusi daugybė šios kartos eilinių žmonių savo lėšomis išleistų prisiminimų knygelių ir jose, galėtume sakyti, kaip dienoraščiuose, randame tiek puikios medžiagos, istorinių detalių, išgyvenimų ir patirties, kuri yra brangi ir svarbi, netgi vertinga. Prisiminiau vieną knygą, kurią Lietuvoje išleido skulptorius Petras Rimša. Knyga pasakoja apie jo gyvenimą, laiką praleistą Paryžiuje ir t.t., tai asmeniška ir taip pat labai įdomi istorinė knyga. Yra daugybė knygų, istorijų apie Lietuvos partizanus, asmenybes. Vis tik svarbu pastebėti, kad Lietuva išlieka pakankamai egzotiška šalis kanadiečiams, apie ją jie žino per mažai. Todėl istorinių romanų apie Lietuvą ir jos žmones poreikis išlieka. Džiaugiuosi, kad man rašyti istorinius romanus padeda ir lietuviai, gausiai siųsdami savo prisiminimus. Vienas žmogus iš Marijampolės man atsiuntė per šimtą laiškų apie savo tėvo gyvenimą mažame kaime netoli Marcinkonių ir tai labai paradoksalu, tuo pačiu ir įdomu. Ketinu panaudoti šiuos pasakojimus savo naujoje knygoje.

Kas jūsų gyvenime yra paradoksas?

Paradoksas man slypi nuolatiniame klausime: „kokiai šaliai aš priklausau?“. Kaip žinote, mano abu tėvai kilę iš Lietuvos, tačiau pats gimiau ir augau Kanadoje. Mano vienas sūnus su šeima, anūkas gyvena Lietuvoje, kitas sūnus – Kanadoje. Rašau temomis, siejamomis su Lietuva, tačiau kuriu anglų kalba, aktyviai dalyvauju Kanados literatūriniame gyvenime. Taigi, kartais pasineriu į apmąstymus, kur tikroji mano vieta? Tiek Kanadą, tiek ir Lietuvą jaučiu ir džiaugiuosi abiejomis valstybėmis, manau, tai dovana, kad gyvenimą galiu sieti su abiem. Kažkada jau veikiausiai esu tai minėjęs, kad anglų kalba man kūryboje yra instrumentas, o lietuvių kalba, tiek ir pati Lietuva – mano knygų melodija. Žinoma, kartais jaučiuosi niekur nepritampantis, būna, išgyvenu tarsi „amžiną pabėgimą“ (pabėgti iš Lietuvos ir pabėgti iš Kanados). Tačiau, juk žinote, kaip su tomis kelionėmis, „pabėgi“ į vieną vietą, ten randi savo problemas, tada bėgi atgal.

Šiuo metu Jūsų namai Kanadoje, Toronto mieste, kuo kultūrine prasme šis miestas Jums savitas?

Toronte sau atradau ramų rašytojo kampelį. Žinoma, Kanada kaip ir visos šalys turi savų problemų, tačiau šalies kultūrinis gyvenimas yra labai turtingas. Kiekvieną rudenį dalyvauju kūrybiško rašymo susitikimuose, kartais jų būna ypač daug. Torontas yra visgi anglų kalbos kultūros centras. Mieste kartais ir „per daug kultūros“, aš nesuspėju.

Kaune taip pat jaučiasi nauja dvasia, miestas atsigauna, Laisvės alėja gražėja, labai savita yra Prisikėlimo bažnyčia, apskritai visa architektūra, senieji pastatai, džiugu, kad mieste atsinaujina kino teatrai, neseniai apžiūrėjau, mano manymu, vertingą tarpukario baldų parodą. Pamenu laiką, kada buvau atvažiavęs į Kauną iškart po prekybos centro „Akropolis“ pastatymo ir mieste, ypač centre, jautėsi dykuma, bet dabar visur vėl pilna žmonių, džiaugiuosi.

Kaip knygos, literatūra surado Jus, ar visuomet mėgdavote skaityti?
Kodėl pirmoji Jūsų knyga subrendo sąlyginai vėlai?

Jaunystėje buvau nevykęs sportininkas. Mano broliams sportas net labai sekėsi ir, kai aš pradėjau eiti į devintą klasę, gimnazijoje visi sakė: „va, žiūrėk, trečias Šileika“ (suprask, sportininkas), tačiau, jiems teko nusivilti. Krepšinis man sekdavosi nekaip, žaidžiau devyniose varžybose ir visas jas pralošėme, o ir beisbolo kamuoliukas ne kartą yra pataikęs man į galvą. Kadangi nei krepšinis, nei beisbolas – ne man, ėmiau dažnai skaityti!

Kanadoje atlikau tyrimą, koks yra vidutinis amžius žmogaus, kuris išleidžia savo pirmąjį romaną ir atsakymas yra 42 metai. Labai įdomu, pamaniau, juk dauguma galvoja, kad pirmąsias knygas išleidžia gerokai jaunesni žmonės. Yra dviejų tipų rašytojai: tie, kurie gimsta jau su pieštuku rankoje ir rašo, ir tie, kurie tuo pradeda užsiimti vėliau, nuolat mokydamiesi.

Aš romanus jau rašau nuo 25 metų, tačiau, žinoma, reikėjo išmokti juos rašyti. 1987 metais baigiau lituanisto kursus. Patirtis žurnalistikos srityje taip pat buvo vertinga, tačiau rašant romaną reikia labiau susikaupti. Yra toks erdvės jausmas, kai rašai. Kartais jaučiu, kad norėčiau parašyti romaną apie visą pasaulį, apie viską, kas egzistuoja. Mano žmona teigia, kad esu labiau anekdotų pasakotojas, nei rimtas rašytojas. Tačiau kaip rašytojas būtent romano platybėse mėgstu pavaikštinėti, pabėgioti, apžvelgti erdvę aplink. Tai man artimas žanras, mėgstamas užsiėmimas ir didelis malonumas. Pats save gal ir ne ypač kukliai, bet rašytoju vadinu jau nuo 22-23 metų. Jau tada žinojau, kad jeigu neparašysiu, ką užsibrėžiau, bus gėda (ką žmonės pasakys?), todėl pats sau susikūriau intensyvaus rašymo taisykles, tvarką. Dažnai girdime menininkus sakant: „esi arba Picasso, arba niekas“. Tačiau ką tai reiškia, būti rašytoju ar juo tapti? Pirma, reikia rašyti, stengtis, kad išspausdintų, rasti skaitytojų ir to, manau, užtenka, nes juk iš esmės norisi tiesiog kurti ir patinka, kai kiti skaito, ką parašei. Manau, taip tampama rašytoju ir ne visuomet tik gimus.

Papasakokite apie jau sukurtus romanus.

Pirmasis mano romanas – „Vakarienė pasaulio pakrašty“ (Dinner at the End of the World) (1994). Tai tam tikra prasme fastastinio pobūdžio romanas. Apsakymų serija, kitaip novelių rinkinys, „Pirkiniai išsimokėtinai“ (Buying on Time) (1997, lietuviškas leidimas 2014) – antrasis darbas. Šią knygą sudaro trylika tarpusavy susijusių apsakymų, kuriuose pasitelkiant humorą ir ironiją vaizduoju lietuvių emigrantų šeimos gyvenimą Kanadoje. Tai nėra autobiografinė knyga. Čia pagrindinė pasakojimo ašis – svečioje šalyje siekiančių pritapti vaikų ir senamadiško jų tėvo, neįstengiančio atsisakyti savųjų įpročių, požiūrių priešprieša. „Bronzinė moteris“ (Woman in Bronze) (2004, lietuviškas leidimas 2009) – tai trečioji knyga ir ji apie XX amžiaus pradžios mitinės Lietaus šalies išgalvoto miesto Jaunuolį, svajojantį tapti skulptoriumi. Šioje knygoje daug dėmesio skiriu Paryžiui, o veikėjų prototipais tampa iš Lietuvos kilę skulptoriai Petras Rimša ir Jacques’as Lipchitzas. Džiaugiuosi, jog šis romanas buvo išrinktas ir į visų laikų geriausių Kanados knygų 100-uką. Na ir „Pogrindis“ (Underground) (2011, lietuviškas leidimas 2012), knyga apie partizanus. Tema, kurią lietuviai gerai žino, tačiau vakaruose, mano manymu, per mažai domimasi, sakykime, kanadiečiams daug istorinių faktų ir aspektų apie partizanus vis dar tebėra naujiena. Mano „Pogrindis“ – tai lietuvių pasipriešinimo bei meilės istorija. Tai realiais įvykiais grindžiamas istorinis romanas, tačiau jame pasitelkiu ir savo šeimos praeities įvykių faktus.

underground

Pabaigęs „Pogrindį“ ieškojau kitų sau pačiam mažiau atrastų temų ir taip mano interesų lauke išryškėjo Kauno dvarų praeitis ir ateitis, parašiau romaną apie Kauną, kuriam, kaip minėjau, dar ieškau leidyklos Kanadoje.

Naujausių darbų fone – ir rinkinys prisiminimų, kurių atsiradimo istorija paprasta – juos parašyti įkalbėjo žmona. Nors labai nenorėjau, juk gėda kažkaip apie save postringauti. Tvirtai tikiu, kad jauku ir smagu, kai žmonės kūryboje ar tiesiog šiaip pasijuokia iš savęs pačių ar žvelgia į pasaulį ironiškai, bet save garbinti – baisesnio dalyko, mano manymu, nėra. Tikiuosi, romanas „Prisiminimai“, kuris bus išleistas 2017 metais nebus sutiktas pernelyg kategoriškai.

Kokios aplinkybės reikalingos, Jūsų žodžiais tariant, „kad susikauptum rašymui“?

Vieną žinau tvirtai: jeigu tikrai nori rašyti – rašysi bet kokiomis sąlygomis. Pirmąjį romaną parašiau gyvendamas Paryžiuje ir dirbdamas Versalyje. Anuomet turėdavau tik dvidešimt penkias laisvas minutes keliaudamas traukiniu į Versalį. Tai važiuodamas pirmyn skaitydavau studentų darbus, grįždamas – rašydavau romaną.

Man svarbu skirti bent tris laisvas valandas kūrybai, tačiau, galėdamas rašymui atiduoti daugiau laiko, pasiilgstu kitos veiklos, žmonių, paprasčiausių pasivaikščiojimų. Būna tokios „rašytojo atostogos“: tau duoda patalpas, pietus ar vakarienę, visus patogumus, žodžiu, eik ir rašyk. Iš pradžių skambėjo viliojančiai, tad išvažiavau į vieną tokią vietą dviem kūrybos savaitėm. Rašiau iš ryto, po pietų šiek tiek žurnalistikos, o paskui duoda dviračius, pasivažinėji, vakarienė, kitą dieną ir vėl tas pats. Greitai pasidarė nuobodu. Dabar jau gana anksti grįžtu į namus, nors, būdavo, iki dešimtos vakaro dirbdavau, savaitgaliais taip pat po pusę darbo dienos rašydavau. Žinoma, yra momentų, kai nieko nerašau, nors iš esmės gyvenu tarsi užprogramuotas. Kai atiduodu knygą redakcijai, net 2-3 mėnesius ji redaguojama. Gaunasi, jog tuomet sėdžiu, nieko neveikiu – taip ir vėlgi man tampa nuobodu, kažkoks laiko gaišimas. Todėl, kol redakcija redaguoja vieną knygą, aš pradedu kitą. Galvoju, kad mano amžiuje reikia kuo daugiau atlikti ir mažiau gaišti laiko!

Ar dažnai skaitote lietuvių šiuolaikinę literatūrą?

Deja, retai. Mano specialybė – anglų kalbos literatūra. Lietuva šiuo atžvilgiu man yra daugiau informacijos šaltinis, tačiau mėgstu skaityti prisiminimus, ypatingai tuos, kuriuos žmonės patys išleidžia. Kai savo knygas pristatau Kanadoje, į knygų klubą susirinkusios moterys neretai sako: „Jūsų romanas patinka, bet labai gaila, kad nėra laimingos pabaigos“. Atsakau: „Nesuprantu Jūsų, juk rašau apie Centrinę, Rytų Europą, o čia tiek daug įvyko tragedijų, tad reikia džiaugtis, kad Žmogus liko gyvas – tai ir yra šiuo atveju laiminga pabaiga“. Kaip matot, mėgstu sveiką ironiją ir sarkazmą. Todėl patinka ir senoviškas kaimiškas humoras, pavyzdžiui, Žemaitės. Nesu tikras lietuvių šiuolaikinės literatūros žinovas, nors skaitau eseistės Giedros Radvilavičiūtės tekstus, Sigito Parulskio ir Dalios Staponkutės kūrinius. Kaip kviestinis svečias dalyvauju Vilniaus knygų mugėje ir visuomet džiaugiuosi šiuolaikinės, o ir klasikinės lietuvių literatūros knygų gausa, autoriais. Knygų mugė man geriausias dalykas, kokį esu matęs, suplaukia didžiulė masė žmonių (kaip žiemos turguje Toronte) ir visi domisi literatūra.

Ką manote apie kultūrinę emigraciją ir imigraciją, kaip globalizacijos veikiamas keičiasi pasaulis?

Yra toks paradoksas – per visą žmonijos istoriją žmonės emigruodavo ir imigruodavo, tai vyko ir vyksta amžinai. Globalizacija kuria tam tikrą įtampą tarp noro turėti šaknis ir emigracijos, tačiau, bet kuriuo atveju, emigracijos niekada nesustabdysi. Kalbant apie produktus ar parduotuves, laimi sėkmingesni, kurie turi daugiau pinigų marketingui ir išstumia kitus, mažesnius. Galima apgailestauti arba žiūrėti pasyviai, galima kreipti į tai dėmesį, o galima tiesiog matyti, kaip pasaulis juda. Emigraciją, manau, lydi ir nostalgija. Visuomet yra srautas, kuris „bėga“ į vieną pusę, tačiau yra ir tie, kas grįžta arba būna „netoliese“.

Kiekvienas rašytojas vengia žodžio „nostalgija“, bet aš jį priimu, nes nostalgija apima dėl visko, kadangi visa, kas mus supa, dingsta. Tam tikra prasme nostalgija – tai nenoras giliau pagalvoti apie laikinumo prasmę. Pasaulis migruoja nuolat. Tai lyg kaleidoskopas, kur spalvos keičiasi ir keičiasi, negaliu nuspėti, kur tai veda, bet galiu pasakyti, kad kalbų ir tautų maišatis kuria ir tam tikrą nerimą, kartais atsiranda trintis tarp skirtingų įsitikinimų, vertybių, nuostatų ar požiūrių. Negalima sustabdyti žmonių, bet galima, manau, ir būtina pasirūpinti, kad jų sąlygos būtų kuo geresnės šalyje, kurioje jie gyvena.

bronzine

Kokie artimiausi Jūsų planai?

Kartais galvoju, kad jau norėčiau išeiti į pensiją ir turėti daugiau laiko rašyti, bet ar verta išeiti ir visą dieną „sėdėti“? Žinau, jei būsiu namie ištisą dieną nuo kokios dešimtos valandos ryto, man rūpės daugybė klausimų, pvz., kokią sriubą išvirti vakarienei, tad gal to laiko rašymui skirčiau ir mažiau? Gal namai ar laisvas laikas mane blaškytų? Ne, geriau turėti mažiau laiko, suspausti viską kiek galima tampriau į kupiną planų ir darbų tvarkaraštį, tada žmogus daugiau padarai net nei tikėjaisi. Nuolat galvoju apie ateitį, kur geriau įsitvirtinti: ar Lietuvoje, ar Kanadoje? Įsikurti pastoviuose namuose, ar ir toliau būstą nuomotis? Laukiu suredaguoto savo prisiminimų rankraštėlio, vis dar iš angliškos leidyklos tykau žinių apie naujojo romano leidybos galimybes, artimiausiu metu planuoju ir ketinu labiau „pasikrapštyti“ prie romano apie Kostą Kubilinską. Vieną vasarą praleidau KGB archyvuose ieškodamas informacijos apie jo istoriją. Taigi laukia idomi ir nauja kūrybos patirtis.

Rašytoją kalbino Audronė Pauliukevičiūtė

antanassileika.ca

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.