Apie tai, be ko Kauną įsivaizduoti būtų sunku

Dainius Babilas. Artūro Bulotos nuotr.

Šv. Gertrūdos gatvėje, greta miestiečiams turbūt daug labiau atmintin įsirėžusio fantastiškai pavadinto „Turbosoliariumo“, jau 11 metų veikia Kauno įvairių tautų kultūrų centras. Į strategiškai patogioje lokacijoje esantį centrą kasdien užsuka daugybė žmonių – čia savo ar centro inicijuotus renginius lanko ar repetuoja Kauno tautinių bendrijų atstovai. Nuo pat centro atidarymo jam vadovauja ir bent kelių žmonių darbus nudirbti spėja Dainius Babilas. Su juo susipažinome aptikę geoslėptuvių filmų festivalio skelbimą – apie jį parengėme vaizdo reportažą. Kiek vėliau su Dainiumi susidūrėme Kauno mečetėje – mes užsukome į atvirų durų dieną, o jis ją fotografavo. Jau tuomet supratome, kad metas prisėsti ir ilgesniam pokalbiui.

Kieno iniciatyva įsteigtas Kauno įvairių tautų kultūrų centras?

Prieš vienuolika metų tai pavyko padaryti dėl tuometinės tautinių mažumų politikos. Už jos įgyvendinimą atsakingiems žmonėms ir valstybinėms institucijoms pavyko susitarti su Kauno savivaldybe ir jį įkurti. Tuomet netgi buvo sumanymas sukurti centrų, dirbančių tautinių bendrijų srityje, tinklą per visą Lietuvą. Pasikeitus politinėms aplinkybėms visiškai to įgyvendinti nepavyko – panašūs centrai veikia tik Vilniuje ir Klaipėdoje.

Pradžia nebuvo lengva. Viskas prasidėjo nuo tuščių pastato erdvių ir sienų. Reikėjo daug pastangų, idėjų ir projektų, kad įsibėgėtume. Lyginant su kitais panašiais centrais, nuo pat pradžių daugiau dėmesio skiriame kultūrai. Taip yra dėl Kauno miesto specifikos. Kitiems tenka daugiau veiklos nukreipti į švietimą ir socialinius reikalus.

Ar pradėję darbą tautinių bendrijų ieškojote jūs, ar jų atstovai patys atskubėjo į centrą?

Bendrijų atstovai ėmė domėtis vos įsteigus centrą – jų entuziazmas ir buvo pirminis variklis, vedęs mus į priekį. Visiems buvo įdomu – ir bendrijoms, ir apskritai kauniečiams, ir žiniasklaidai. Sudominti pastarąją pirmaisiais metais buvo iš tiesų lengva – pakakdavo paminėti, kad planuojame renginį su romais ar armėnais. Aiškiai jautėme, jog užpildėme iki tol tvyrojusią tuštumą.

Beje, viena pirminių vizijų buvo būtent romams skirtas kultūros centras. Pastatą įrenginėję statybininkai buvo netgi pakabinę apie tai skelbusią informacinę lentą. Šiandien džiaugiamės, jog šita idėja liko tik popieriuje ir buvo apsispręsta taip smarkiai nesusiaurinti centro veiklos spektro.

Paskaičiuokim. Kiek tautinių bendrijų palaikė su centru ryšį vos jį įsteigus, ir kiek – dabar? Apie kokią dalį kauniečių apskritai kalbame?

Statistika liudija, jog Kaune tautinės mažumos sudaro kiek daugiau nei 6 proc. gyventojų, šis skaičius per dešimtmetį keitėsi nedaug. Kalbame apie 20 tūkst. žmonių. Jie yra Lietuvos piliečiai, tik ne lietuvių tautybės, tačiau kaip ir kiti gali steigti įvairias organizacijas bei plėtoti savo veiklą. Kauno tautinės mažumos yra įsteigusios apie 20 organizacijų, iš jų pusė – veikia itin aktyviai, nuolat suburia žmones, organizuoja renginius. Kai kurios tautinės bendrijos, pavyzdžiui, rusai, romai ar žydai, turi net po kelias organizacijas, besiskiriančias savo tikslais ar idėjomis. Juk ne visiems patinka dainuoti vienodas liaudies dainas, tiesa?

Vienas svarbiausių mūsų tikslų – skatinti įvairių tautybių žmones ne tik bendrauti tarpusavyje, bet ir bendradarbiauti, atidaryti savo kultūrinės erdvės duris, kartais nepabijoti atsisakyti komfortabilaus buvimo savų aplinkoje. Dėl šios priežasties centro organizuojami renginiai paprastai neskiriami vienos konkrečios tautybės žmonėms – jei darome, tai darome taip, kad dalyvauti galėtų visi. Veikdami anapus komforto zonos, galime formuoti vertybes ir taip keisti pasaulį.

O ar į bendrijų organizuojamus renginius ateina kitų tautybių atstovai, taip pat – lietuviai?

Iš tiesų taip. Per pastarąjį dešimtmetį bendrijų vadovai gana gerai susipažino vieni su kitais. Komunikacija tarp skirtingų tautybių egzistuoja, ir tai, visų pirma, yra bendrijų vadovų nuopelnas.

Žinoma, bendradarbiavimo, mano akimis, norėtųsi ir dar daugiau. Didesniems pokyčiams visuomenėje neužtenka ateiti į renginį, pažiūrėti ir išeiti namo. Tai dar ne tai, ką vadintume tikruoju kultūriniu dialogu ir efektyvia tautinė tolerancija. Kad konstruotume tarpkultūrinę visuomenę, svarbu žmones įtraukti į tokią erdvę, kurioje jie dirbtų ir kurtų kartu, o ne tiesiog suvartotų veiklos rezultatą. Sujungę skirtingas patirtis turime puikią terpę naujiems, inovatyviems sprendimams.

Norime įvairovę atskleisti ne kaip egzotiką, o kaip čia pat Kaune turimą galimybę – platformą, nuo kurios galima kurti pridėtines vertes šiuolaikinėje visuomenėje.

Tautinės mažumos, ypač impulsyvus jaunimas, yra didžiulis šalies turtas. Mažiausiai dėl to, jog puikiai kalba net keliomis kalbomis. Kaip gi nenorėti, kad tie žmogus jaustųsi ir būtų Lietuvos dalimi?

Iki šiol kalbėjome apie Lietuvoje jau ilgokai gyvenančias tautines bendrijas, kurias sudaro mūsų šalies piliečiai. O ar su jūsų centru bendradarbiauja per pastarąjį dešimtmetį į Kauną atvykę kitų šalių piliečiai – jų juk daugėja?

Ne itin. Pamenu, tik įsikūrus vienas dienraštis parašė apie mus straipsnį, kurį iliustravo antrašte „Kaunas rengiasi svetimšalių antplūdžiui“ – visi tuomet tikėjosi gausesnio imigrantų srauto. Bet ir šiandien jis nėra didelis. Kalbame apie dešimtis, ne tūkstančius žmonių. Šiandien atvykusieji imigrantai daugiau dėmesio skiria ekonominiams, socialiniams reikalams, kad susikurtų materialų gerbūvį. Galima tikėtis, jog ateityje iš jų pusės rasis ir kultūrinių iniciatyvų, tačiau to, matyt, dar teks palaukti.

Kiek centre dirba žmonių? Ar tarp bendradarbių turite kitataučių?

Įskaitant ūkinę dalį esame penkiese. Iš viso – vos trys etatai. Šiuo požiūriu matyt esame pats mažiausias kultūros centras Kaune. Visi dirbantys centre yra lietuviai. Neturėjome tokio kriterijaus, bet taip jau susiklostė. Dabar nesunku išlaikyti vienodą dėmesį visoms bendrijoms. Jas vertiname ne pagal tautybes, o pagal nuveiktus darbus.

Esame ne biudžetinė, o viešoji įstaiga, tad nuolat sukame galvas dėl konkursų, paraiškų, projektų, kurie pritrauktų lėšas. Pajėgumų trūksta, nes veiklos, renginių turime itin daug. Neretai padarome daugiau nei suspėjame afišuoti ir apibendrinti. Informacijos srauto apie centro ir tautinių bendrijų veiklą subalansavimas – vienas svarbiausių iš šiandienos mūsų uždavinių.

Kiek renginių organizuoja bendrijos, ir kiek – pats centras?

Neretai renginius lengviau skirstyti pagal iniciatyvą, o ne organizatorius. Apie 30 proc. renginių inicijuojame mes, likusius – tautinės bendrijos bei kitos organizacijos. Tačiau prisidėti tenka prie absoliučiai visų įvykių. Kiekvienas čia vykstantis renginys yra centro vizitinės kortelės dalis ir yra vienaip ar kitaip susijęs su centro veiklos tikslais. Stengiamės padėti bendrijoms įvairiais aspektais, pavyzdžiui, gramatiškai teisingai išversti plakato tekstą, pakviesti savivaldybės atstovus, paskelbti žinutę spaudoje, o kartais net sutvarkyti projektų paraiškas ar ataskaitas. Būna, jog tenka išsakyti nuomonę ir dėl bendrijų ansamblių repertuaro. Jei reikalinga, patariame, kas labiau tiktų Laisvės alėjoje ar kitose vietose. Šiuo požiūriu centro darbuotojai – kultūros vadybininkų komanda. Dirbame, kad padėtume įvairių tautybių kūrėjams įgyvendinti savo idėjas ir padaryti tai kuo geriau.

Mokamų renginių neorganizuojame iš principo, nors teoriškai galėtume. Tokių per 11 metų buvo vos keletas. Labiau esame linkę ieškoti rėmėjų, kad renginiai liktų atviri ir prieinami visiems. Be to, mūsų pristatoma kultūra nėra profesionalus menas, iš jos būtų naivu tikėtis uždarbio. Žinoma, kartais tenka ir motyvuoti pavargusius bendrijų atstovus, kurie dūsauja, kad dirbti tenka daug, o finansinės naudos iš to nėra. Tuomet sakau, kad mes kepame naminį pyragą, kuris – neįkainojamas palyginus su tuo, kuris gaminamas ceche ir parduodamas parduotuvėje.

O kaip į centrą pritraukiate jaunimą?

Tai – atskira tema, kuri yra iššūkis dažnoje bendrijoje. Apskritai nėra lengva pritraukti jaunimą į tradicines veiklas – kiek gi lietuvių mėgsta šokti kepurinę? Šia kryptimi aktyviai dirba pats centras – organizuojame būtent jaunimui aktualias veiklas. Išnaudojame „Erasmus+“, „Creative Europe“ ir kitų tarptautinių programų bei fondų galimybes, buriame komandas projektų veikloms užsienyje, stengiamės, kad jose būtų ir tautinių bendrijų, ir lietuvių menininkų. Šiuo požiūriu irgi esame išskirtiniai – tarptautiniuose projektuose Kaunui atstovaujame tarpkultūrinėmis komandomis.

Būna tikrai įdomu stebėti, kaip jaunimas svetur pristato Lietuvą. Litvakų kompozitorių muzika, rusiška mišrainė, armėniški šokiai, tik Lietuvos totorių kepamas šimtalapis – tai jiems yra Lietuva, ir tai yra gražu, natūralu, tikra. Tai yra čia gyvenančių žmonių kultūra, savita ir unikali, susiformavusi ne per vieną dešimtmetį ar net šimtmetį. Tautinės bendrijos yra savitos, jos įdomios ne iš svetur perkeltais dalykais, o specifiniais tapatumais, tuo, ką yra sukūrusios Lietuvoje. Kaip tik todėl organizuojant kultūrines veiklas paprastai mums neprireikia užsienio šalių valstybinių vėliavų.

Grįžkime prie „naujųjų“ imigrantų. Ar, susitvarkius buitinius, socialinius reikalus, kultūra gali tapti lemtingu integraciją skatinančiu faktoriumi? Ar tam reikėtų naujo, kitų tikslų turinčio centro, ar tiesiog papildytumėt savo dienotvarkę naujais darbais?

Kiek žinau, pabėgėlių integracijos centrai bus steigiami didesniuose Lietuvos miestuose. Visgi turime pakankamai išteklių bei patirčių tiek mes, tiek Raudonojo kryžiaus organizacija, su kuria jau keletą metų organizuojame Afrikos kultūros dienas Kaune ir apskritai dažnai bendradarbiaujame. Naujų darinių kurti nebūtina, galėtume tiesiog išsidalinti šiuo metu aktualias veiklas.

Atsakant į pirmąją klausimo dalį – žinoma, kad taip. Ir dėl čia atvykstančių žmonių, ir dėl Lietuvos gyventojų. Kultūra – tai nuostabus instrumentas jungti žmones.

Geriame arbatą iš puodelių, kuriuos puošia užrašas „Gegužės 21-oji – Lietuvos tautinių bendrijų diena“. Kodėl būtent ši data ir kaip ją minite?

Iš tiesų dar 2002-aisiais Jungtinės Tautos gegužės 21-ąją paskelbė Pasauline kultūrinės įvairovės diena, taip siekiant išlaikyti tautų savitumą, bendradarbiavimą, pabrėžti įvairovės svarbą bei vieni kitų supratimą. Diena minima visame pasaulyje, o Lietuvoje nuspręsta susieti ją su tautinėmis bendrijomis.

Kol kas ji minima santūriai – tiksliau, ieškoma būdų, kaip geriausiai tai būtų galima daryti. Be to, Kaune data beveik sutampa su miesto diena – gegužės 20-ąja.

Puodelių istorija paprasta – šiemet gegužės 21-ąją sukvietėme tautinių bendrijų atstovus ir padovanojome visiems po puodelį. Pasiūlėme juos naudoti kasdien ir iki kitų metų sugalvoti, kaip gi būtų galima šią dieną paminėti.

Ne vienerius metus rengėte Lietuvos tautų festivalį „Kultūrų tiltai“. Kaip sekėsi ir kodėl jis nebevyksta?

Festivalis vyko 7-erius metus, tai centro idėja, kuria iki šiolei didžiuojamės. Buvome pasiekę, jog Kaune vyktų didžiausias tautinių bendrijų renginys šalies mastu. Festivalis kartu su „grandais“ buvo įtrauktas į pagrindinių miesto renginių programą. Tačiau galimybės pasikeitė, renginio menkinti nenorėjome ir nusprendėme sustabdyti festivalio tradiciją.

„Kultūrų tiltai“ visuomet vyko vasarą, visuomet – Laisvės alėjoje. Tam, kad į jį užsuktų ir tie, kurie į festivalį eiti visai nesiruošė, kurių savo renginiais paprastai nepasiektume. Siekėme užklupti ir tuos, kurie mažiau tolerantiški, netgi tuos, kurie savyje turi kažkiek diskriminacinio užtaiso. Kaune jų nėra nedaug, todėl ir įtraukti juos nėra lengva. Veiksmas vykdavo visą dieną – muzika, šokiai, amatai… Viskas lyg nelietuviška, bet visi jos dalyviai – iš Lietuvos. Tarptautinis festivalis be svečių iš užsienio.

Ar įtikinėti skeptikus – vienas iš centro iššūkių?

Žinoma, sulaukiame ne tik palaikymo, bet tenka atlaikyti ir priešiškumą, kuris neretai būna be jokių argumentų. Kasmet tenka įrodinėti, kad reikia tokio centro ir tokių tarpkultūrinių renginių. Visada buvo ir yra manančių, kad mūsų veikla gali neigiamai atsiliepti Kaunui kaip lietuvybės bastionui. Tokie žmonės mums neleidžia atsipalaiduoti, verčia tvirčiau laikytis savo vertybių ir skatina kelti vis aukštesnius reikalavimus sau patiems. Tenka ne tik įtikinėti, bet ir veikla įrodyti, kad mes – tokie patys patriotai, ir savo darbą dirbame dėl savo miesto ir savo šalies gerovės.

Kauno įvairių tautų kultūrų centras

Pašnekovą kalbino Kotryna Sokolovaitė.

Straipsnis publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2016 m. sausio nr.

Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.