Harmonijos tiltai: San-ky Kim

Aleksoto viršukalnė, istorijos ženklu tapęs funikulierius ir čia pat atsinaujinusi Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija, kurioje susitikome su joje vizituojančiu Pietų Korėjos kilmės daugelį metų JAV gyvenančiu tenoru ir solistu San-ky Kim.

Teksaso Krikščioniškojo universiteto vokalo ir operos pedagogas, docentas, Templio universitete (Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje) įgijęs muzikos menų, vokalo ir operos daktaro laipsnį, Australijos ir Naujosios Zelandijos fondo tarptautinio apdovanojimo, „Fullbright“ stipendijos bei daugybės kitų įvertinimų laimėtojas. Taip pat nuolatinis Orfėjo muzikos festivalio (Italija) artistas, mėgstantis dažnai keliauti, kalba net šešiomis kalbomis, daugiau nei 60-yje skirtingų pasaulio šalių atliko įvairias operos roles, dainuodamas solo, dalyvaudamas kamerinės muzikos koncertuose ar oratorijų pastatymuose. Jo aktyvi operos karjera, solo klasikinės ir kamerinės muzikos žanrų vokaliniai pasirodymai, bendradarbiavimas su viso pasaulio pripažintais ir ne tik menininkais, vokalo pamokos ir ugdomasis vadovavimas atvedė šį muziką į Europą. Čia savo balsu sušildė Helsinkio, Berno, Amsterdamo, Briuselio, Prahos ir kitų miestų scenas, ilgiau gyveno Vokietijoje, o 2015-aisiais kartu su šeima metams įsikūrė Kaune. Lietuvoje San-ky Kim vokalu jau turėjome galimybę grožėtis net keliuose koncertuose, o dabar neriam į jo įspūdžius ir patirtis.

Papasakokite apie savo muzikinės karjeros pradžią. Ar jaučiatės muzikos sferoje savimi ir ar esate laimingas?

Jaučiuosi be galo laimingas muzikiniame pasaulyje. Mano muzikinė karjera prasidėjo gerokai vėliau nei daugelio mano kolegų. Kaip žinote, Pietų Korėjoje, kaip ir visi, pradžioje turėjau atlikti karinę tarnybą. Buvau maždaug dvidešimties, kuomet muzika tapo ryškia dalimi mano gyvenimo, tada Australijoje mokiausi bakalauro studijose dvi specialybes, Australijos nacionaliniame universitete studijavau ekonomiką ir muziką. Laikui bėgant ėmiau jausti, kad muzika tampa vis svarbesnė mano gyvenime. Laimėjau Australijos ir Naujosios Zelandijos fondo apdovanojimą, keletą kitų apdovanojimų ir mano muzikos profesorius rekomendavo susimąstyti apie profesionalią muziko solisto karjerą rimčiau. Vėliau sutikau ir daugiau gerų muzikos mokytojų iš Amerikos, kurie taip pat įkvėpė tęsti pasirinktą muzikinį kelią, todėl apsisprendęs pabaigiau muzikos magistrantūros studijas Curtis Institute of Music Filadelfijoje. Šis institutas – tai viena didžiausių ir geriausiai žinomų profesionalios akademinės muzikos institucijų, kurioje atsiradau Australijos ir Naujosios Zelandijos fondo apdovanojimo vedinas.

Kuomet mano studijos ėjo į pabaigą, nusišypsojo ir sėkmė pirmą kartą debiutuoti profesionalioje scenoje kartu su Filadelfijos operos kompanija, o tai, manau, vėliau nutiesė ir lauktus kelius į pirmąsias Europos scenas. Iš viso esu praleidęs maždaug dvylika metų Europoje, aplankiau daugybę šalių, ganėtinai ilgą laiką teko gyventi Vokietijoje, po to vėl grįžau į JAV. Tąkart sulaukiau pasiūlymo dėstyti universitete ir vėliau sekė periodas, kuomet mokiausi doktorantūros studijose.

Kaip žinia, Jūs sėkmingai pabaigėte doktorantūros studijas, gavote Muzikos menų, vokalo ir operos daktaro laipsnį. Kas įvyko vėliau, kaip Jūsų muzikinė karjera atvedė Jus į Lietuvą?

Turbūt pats sudėtingiausias laikotarpis prisimenant doktorantūros studijas vis tik buvo suprasti, kad ir vėl tapau studentu. Po daug metų profesionalios atlikėjo, solisto, taip pat ir dėstytojo veiklos vėl grįžti prie tam tikra prasme koledžo gyvenimo ir aplinkos buvo nelengva. Po studijų, 2005 m., tapau vokalo ir operos dėstytoju, docentu Teksaso Krikščioniškame universitete. Nuoširdžiai džiaugiuosi  kelionių metų radęs daug draugų visame pasaulyje. Mano draugai iš Lietuvos pakvietė mane atvykti į jūsų šalį ir džiaugiuosi galėdamas su jais bendradarbiauti.

Lietuvoje šiuo metu ne tik esu vizituojantis VDU Muzikos akademijos profesorius, dėstau, vedu vokalo pamokas, ugdau, pats dainuoju, bet taip pat ir renku lietuvių liaudies, tradicines ir senąsias dainas (man tai išties malonu ir įdomu), noriu atvežti visą šią medžiagą savo studentams į Ameriką, jie galės mokytis naujų dainų, technikų ir spalvų. Formuoju, galima sakyti, savitą lietuvių dainų antologiją, žinoma, mokausi šias dainas dainuoti ir pats.

Kuo Jus labiausiai žavi tradicinės senosios Lietuvių liaudies dainos?

Šių dainų tarimas ir fonetika yra be galo sudėtingi. Muzika yra tiesiog nuostabi, melodijos, harmonija – visa tai unikalu, neprimena nieko, ką lig šiol esu girdėjęs. Manyčiau, dabartiniu laikotarpiu, šios dainos turi būti labiau žinomos pasaulyje, ypač anglakalbių valstybių kontekste. Deja, kartais pastebiu, kad lietuvių studentai tarsi nepakankamai vertina šias dainas. Taip yra greičiausiai todėl, kad jie žino, jog yra Lietuvoje (namie) ir tam tikru aspektu sunkiau sekasi matyti tai, kas unikalu aplink, žavėtis tuo, tačiau, žinokite šios dainos – tikri brangakmeniai! Jungdamas dainas, susiedamas jas, taip pat verčiu tekstus ir į anglų kalbą, nes būtent žodžiai yra dažniausiai patys svarbiausi dainose. Deja, tuomet dažnai susiduriu su štai kokia problema – kiekvienas mano sutiktas lietuvių mokytojas, su kuriuo kalbuosi, atlikėjas, muzikas ir t. t. akcentuoja skirtingas  tam tikrų lietuviškų žodžių versijas ir siūlo juos tarti vis kitaip, netgi neretai nesutaria, kuris tarimas geresnis, pvz., teko susidurti su daugybe skirtingų „aguonėlės“ tarimo dainose variacijų. Žinoma, ir tarmės kuria tam tikras dainavimo, atlikimo taisykles, kas neabejotinai svarbu.

Artūro Bulotos nuotr.

Artūro Bulotos nuotr.

Kaip Jūs apibūdinate dainavimo meną… Kokią muziką renkatės atlikti pats?

Dainavimas yra labai ypatingas. Dainuodami neišvengiamai susiduriame su tekstu, taigi kaip konkretus solistas „dirba“ su tekstu yra be galo svarbu. Ir tai nebūtinai turi būti žodžiai. Yra daugybė šiuolaikinių kompozitorių, kurie kuria muziką ir suteikia vietoj konkretaus teksto tik raides ar užrašo garsus, kuriuos turėtų sukurti simboliai, bet tai taip pat gali būti gražu. Visa tai mes vadiname tekstu ir tai varijuoja, gali įgauti skirtingas spalvas būtent žmogaus balsu. Dabar, manau, žmonės ir vėl labiau pasigenda ir tikisi melodijos, nostalgijos, sentimentų, emocijų muzikoje, pozityvių jausmų, ne vien tik liūdesio išraiškų, pykčio, destrukcijos ar baimės. Muzika visuomet savimi gali suteikti žmonėms vilties, manau, būtent tai ji ir turi daryti.

Mano pagrindinį repertuarą sudaro Volfgango Amadėjaus Mocarto, Džoakino Rosinio, Gaetano Donicečio ir kitų kompozitorių kūryba, teikiu pirmenybę Bel canto dainavimui. Repertuare praleidžiu didžiąją dalį Džiuzepės Verdžio ir Ričardo Vagnerio kūrinių, manau, mano balsas nėra pakankamai stiprus, kad galėčiau juos deramai atlikti. Atlieku tik ankstyvuosius Džiuzepės Verdžio kūrinius, pvz., „La Traviata“. Taip pat renkuosi ir dvidešimtojo amžiaus muziką, nevengiu atlikti ir šiuolaikinių kompozicijų. Iš esmės tikiu, kad muzika visuomet atspindi visuomenę ir laiką, kada ji buvo sukurta. Be to, ji yra gyva, nuolat kintanti, todėl džiugu, jog yra plati muzikos įvairovė.

Skirtingos kalbos Jūsų gyvenime…

Kuomet išmoksti papildomą kalbą, turbūt dešimtis ar šimtus kartų daugiau ir labiau pradedi matyti viską kitaip, įvairiai. Visos kalbos, jų skirtingumas atveria naują mentalinį lygį, parodo gyvenimo būdo skirtumus ir tai savaime tampa tarsi istorijos ekspresija, kompleksas papildomų spalvų, kuriomis labiau pažįsti pasaulį. Kalbu skirtingomis kalbomis, tačiau atvirai tariant, nesu poliglotas, kaip, kad mano mažoji ketverių metų dukrytė. Šnekuosi su ja korėjietiškai, stengiuosi, kad suprastų, žinotų ir nepamirštų kalbos, nes ji jau šneka angliškai. Jos mama, mano žmona, kilusi iš Rusijos ir su dukrele šnekasi rusiškai. Šiuo metu mergaitė yra Lietuvoje ir pati stengiasi išmokti lietuviškai, netgi pataiso mane, kai tariu neteisingai, pvz., jai kur kas geriau sekasi „viso gero“. Mano žmona taip pat dainuoja, ji, kaip ir aš, daug keliauja, todėl, deja, šeima ne visuomet yra kartu, kita vertus, džiugu, kad šiais metais viskas kitaip ir Lietuvoje esame drauge.

Papasakokite plačiau apie Ameriką versus Pietų Korėją. Smalsu sužinoti daugiau apie Pietų Korėją, remiantis Jūsų prisiminimais.

Amerika tarsi „verdantis kultūrinis indas“, kupinas visko. Kartais, deja, jis irgi perkaista. Būna ir taip. Amerikoje pastebiu įvairių problemų, tačiau mėgstu, jog daug kas ten tiesiog labiau toleruojama, netgi skatinama, įtvirtinta, bet, žinoma, ne viskas tobula. Vis dar esu stipriai susijęs su Pietų Korėja, ten gyvena mano šeimos nariai, turiu daug draugų. Tai miela vieta, labai dinamiška šalis. Kiekvienais metais, kada grįžtu į Pietų Korėją, randu vis naujus kelius ar tiesiog kažką naujo, ten viskas nuolat sparčiai kinta. Valstybė vis dar kuria pati save, miestai tarsi pučiasi, autobusų maršrutų gausėja, metro keičiasi ir modernėja kiekvienais metais. Jeigu pažvelgsime giliau į daugelio Vakarų pasaulio valstybių, tokių kaip JAV ar Europos muzikos akademijas, išvysime, kiek daug jose studijuoja ir muzikos mokosi Pietų Korėjos studentų. Jie išties mėgsta klasikinę muziką. Netgi, pvz., šiais metais žymų muzikinį Piotro Čaikovskio konkursą Maskvoje laimėjo pietų korėjiečiai. Jie gana dažnai laimi įvairius muzikos konkursus. Išties daug muzikos talentų yra Pietų Korėjoje. Reikia pripažinti, kad šalis labai kosmopolitiška ir pasikeitusi.

Prisiminimais dažnai grįžtu į tuos laikus, kuomet Korėjoje buvo daug netvarkos, apleistų, netgi purvinų namų, Korėjos karo sunaikintų vietovių. Pamenu, kaip žaisdavome su draugais tose apleistose futbolo aikštelėse, ėjau į pirmuosius pasimatymus su merginomis ir mus visur supo ta netvarkinga, netgi nelabai švari aplinka, dulkini kiemai, tačiau mano prisiminimuose, nors tai ir buvo sunkus periodas, išliko šviesus jausmas apie ten gyvenusius žmones, jų tyrumą, gėrį, visas mus supusias brangias vietas. Žinoma, tai paradoksalu. Ir, be abejonės, šiandien labai džiaugiuosi , kad šalis išbrido iš to sunkaus laikotarpio ir vertinu, ką mūsų valstybei pavyko pasiekti. Čia vėlgi norėčiau grįžti prie, mano manymu, fundamentalios tiesos – humaniškumo. Kadangi humaniškumas turi būti centrinis elementas bei idėja visur ir visada, mąstau, jog jei tai prarandame kurdami šalies ar kultūros ateitį, galime tapti visuomene, kuri tesugeba orientuotis vien tik į pinigų kuriamas taisykles.

Negalime apsieiti be Jūsų įspūdžių apie Lietuvą, įdomu ką mąstote apie Kauno kultūrą?

Deja, žinojau labai mažai apie Lietuvą iki savo atvykimo. Prisimenu, tokią juokingą situaciją, kuomet turėjau važiuoti apie dešimt valandų iki Čikagos skubiai gauti pinigų vizai ir tos kelionės metu turėdamas Amerikoje įsigytą lietuvių kalbos pamokų įrašą (kuris tikėjausi gelbės išmokti bent šį tą pasakyti lietuviškai), nesėkmingai bandžiau susivokti, išmokti ir perprasti tarimą man tuo metu be galo sudėtingos frazės „malonu susipažinti“. Buvo taip sunku tai ištarti! Smagu prisiminti.

Dabar labai mėgaujuosi buvimu Lietuvoje, Kaune. Tai nėra nereikalingo šurmulio kupinas miestas (kokiuose man yra tekę gyventi anksčiau), matyt būtent todėl čia jaučiuosi ypač gerai. Ramu ir taip pat nesunku pasiekti Vilnių ar kitas Lietuvos vietas. Kaunas man yra labai gražus, jis kaip kokia solidi ponia ar madam. Taip, tai ne didmiestis, bet ir ne mažas miestas. Galite džiaugtis daugybę įvairių festivalių, o to negali pasiūlyti daugybė kitų miestų. Manau, taip yra todėl, kad Kaune gyvena talentai! Jaučiu teigiamą miesto energiją. Žinoma, matau, ir ne vien tik gerus dalykus, tačiau taip tik įdomiau ir natūraliau.

Kuomet eini Senamiesčio gatvelėmis ar Laisvės alėja, netgi tam tikromis pakraščio gatvelėmis ir matai kaip viskas sensta, yra šiek tiek liūdna, tačiau tuo pat metu įžvelgi laiko ir istorijos tėkmę. Tai savaip žavi. Jūsų miestas ateityje kosmetiškai keisis, bet vis tiek išliks unikalus. Nemanau, jog esu dar kada matęs tokio dydžio miestą, siūlantį ir teikiantį tiek daug, jaučiu, kad tai labai lietuviškas miestas, autentiškas ir turintis išskirtinį identitetą. Būtent dabar yra laikas, kada Kaunas ir jame gyvenantys žmonės galėtų tapti drąsesniais ir, kaip sakoma Amerikoje, „take the pride of it“ – didžiuotis savo miestu ir jo kultūra, labiau pristatant jo potencialą pasauliui!

Pašnekovą kalbino Audronė Pauliukevičiūtė
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2015 m. gruodžio numeryje.

Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.