Viktoras Bachmetjevas: „Nenoriu, kad Kaunas būtų tik krepšinio miestas“

A. Bulotos nuotr.

Ką tik karjerą reklamoje (dar kartą) baigęs filosofas Viktoras Bachmetjevas Kaune kiekvieną savaitę lankosi bent du kartus. Vytauto Didžiojo universitete jis dėsto, žinoma, filosofiją, taip pat spėjo padirbėti ir Kauno technologijos universiteto Komunikacijos skyriuje. Dialogo nuolat ieškantis ir nuosaikesnius pašnekovus mielai provokuojantis Viktoras šiuo metu aktyviai skinasi kelią link įdomios pergalės – netolimoje ateityje greta Žaliakalnio funikulieriaus turėtų rastis Kaune 1906-aisiais gimusio, Paryžiuje 1995-aisiais mirusio filosofo Emanuelio Levino vardo skveras. Pokalbį pradedame nuo šios iniciatyvos priešistorės.

Susitikome praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Kaune viešėjo konferencijoje „Emmanuel Levinas: a Radical Thinker in the Time of Crisis“ dalyvavusių filosofų iš viso pasaulio delegacija. Konferencija vyko Vilniuje, bet E. Levinas juk kaunietis. Todėl iš pradžių prašau įvesti skaitytojus į kontekstą – kuo šis filosofas svarbus mokslo pasauliui ir Lietuvai?

Emanuelis Levinas yra vienas žymiausių XX a. filosofų. Lietuvai jis svarbus tuo, kad yra reikšmingiausias iš čia kilęs filosofas. Jis gana anksti išvyko studijuoti į Prancūziją ir ten apsigyveno, tačiau čia, Kaune, liko gyventi filosofo šeima, tad ryšiai, be jokios abejonės, nenutrūko. E. Levino tėvai tarpukariu turėjo knygyną visai šalia garsiosios „Konrado“ kavinės, gyveno A. Mickevičiaus gatvėje. Kiekvieną vasarą filosofas grįždavo į Kauną atostogų. Pirmoji jo publikacija parašyta būtent lietuvių kalba. Visuose šaltiniuose jis pristatomas kaip iš Lietuvos kilęs žydas.

Kalbant apie akademinį pasaulį, šiuo metu JAV ir Izraelyje leidžiami du E. Levino tyrimams skirti žurnalai. Prancūzijoje, Tulūzoje, kasmet vyksta jo darbams skirta konferencija. Šiaurės Amerikoje veikia jo studijų asociacija. Akivaizdu, kad E. Levinas – šiuo metu aktualus, pasaulyje vertinamas, skaitomas, tyrinėjamas filosofas. Tik ką Vilniuje vykusi konferencija taip pat įrodo jo aktualumą – atvyko JAV, Kipro, Kinijos, Indijos filosofų.

Ar renginys Vilniuje – pirmasis tokio pobūdžio?

Ne, pirmoji E. Levinui skirta konferencija Vilniuje įvyko prieš dešimtmetį, minint 100-ąsias jo gimimo metines. Ir tuomet, ir dabar renginį organizavo Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centras.

Kodėl tokių inciatyvų nesiima akademinė Kauno bendruomenė?

Labai geras klausimas. Tiesiog Kaune organizaciniams darbams nėra susiformavusi kritinė masė. Be abejo, būtų smagu, jei atsakomybės už Levino atminimą imtųsi akademiniai sluoksniai. Juk jis svarbus konkrečiai Kaunui ir iki šiol jį garsina.

Sieki įkurti E. Levino vardo skverą. Bet skaičiau, kad E. Levino gatvė yra Romainiuose. Ar tai – atsitiktinumas?

Greičiausiai tai – biurokratinis atsitiktinumas. Ši gatvė atsirado 2013-aisiais – leisiu sau spėti, kad valdininkai, prireikus urmu pavadinti naujas gatves, tiesiog pasinaudojo pavadinimų kandidatų sąrašu. Romainiuose esanti gatvė, tiksliau, žvyrkelis, nieko bendra neturi su E. Levino atminimu ir turistine prasme yra bereikšmė. Man teko bendrauti su filosofo anūku ir dėl šios naujienos buvo tikrai nesmagu. Negi tikrai tik ten galima buvo rasti vietos atminimui?

A. Bulotos nuotr.

A. Bulotos nuotr.

Ar skvero idėja gimė įvykus šiam nesusipratimui?

Skvero idėja man kilo prieš ketverius ar penkerius metus. Mąsčiau apie tai, kad E. Levinas yra vienas svarbiausių personažų, gimusių Kaune per visą miesto istoriją, o jo ženklų čia beveik nėra. Pajaučiau, kaip kaunietis, pareigą tų ženklų skaičių išauginti – tik tiek. Neatmesčiau galimybės, jog mano mintį, ne kartą išsakytą diskutuojant su valdininkais, nugirdo ir kažkas, atsakingas už naujų gatvių pavadinimus.

Ar lokacijos pavadinimas svarbus patiems miestiečiams, ar tai pridės Kaunui turistinio žavesio? Kodėl būtent skveras, o ne paminklas?

Galbūt Lietuvos skulptorių bei, dažnu atveju, jų užsakovų atžvilgiu tai skambės nepagarbiai, bet yra pojūtis, kad „paminklinimo“ – puikus menotyrininkės Aistės Paulinos Virbickaitės išpopuliarintas terminas – logika ir estetika yra likusi aname amžiuje. Labai sunku išskirti paminklą, į kurį žiūrint nenorėtum trenkti sau „veido palmės“ – paminėčiau gal tik Romo Kalantos įamžinimo sprendimą. Visi kiti paprasčiausiai nekalba šių laikų žmogui. Todėl ruošiuosi ne E. Levino paminklo, bet skvero konkursui. Jei jis taps nauju traukos tašku mieste, tai ir bus pats geriausias atminimas.

Kalbant apie svarbą, visų pirma, išskirčiau pagarbos savo istorijai, skolos grąžinimo motyvus. Apie turizmą daug negalvojau, nors manau, kad tai – irgi gana svarbus faktorius.

Jei išeitume į Laisvės alėją ir paklaustume žmonių, kas yra žymiausi visų laikų kauniečiai, neabejoju, kad absoliuti dauguma E. Levino neįvardintų. Man pačiam tai atrodo nesusipratimas, spraga bendrajame miestiečių išsilavinime ir savo miesto pažinime. Spragą reikia užpildyti. Jaučiu pagarbą visiems iškiliems kauniečiams, prisidėjusiems prie mūsų miesto gražinimo, bet tai, kiek E. Levinas yra nežinomas, yra praktiškai kriminalas.

Žiūrint iš perspektyvos gatvių ir kitų vietovardžių pavadinimai keičiami ne taip jau retai – ypač pasikeitus santvarkai. Visgi malonu, kad, pavyzdžiui, Laisvės alėja, nors trumpam tapusi Stalino prospektu, buvo laisva ir sovietmečiu. Kaip vertini tokius ideologijų ir pavadinimų derinius?

Manau, kad tai – chaoso galvose požymis. O pastarasis kyla dėl to, kad ir tikrovėje tvyrojo visiškas pereinamojo laikotarpio chaosas. Taip ir gimsta tokie akivaizdžiai kvaili revoliuciniai pareiškimai, kaip 25-ečio prospektas. Tokius ideologiškai angažuotus pavadinimus, žinoma, vos atsiradus galimybei suskumbama keisti.

Šiandien jau norėtųsi, kad egzistuotų aiški pavadinimų suteikimo, netgi atminties tvarka – tiek Kaune, tiek apskritai Lietuvoje. Raginu ir politikus, ir, visų pirma, visuomenę – diskutuokime, dialogo būdu apsibrėžkime, kaip pagerbsime savo istoriją. Taip išvengsime netyčinių patyčių ir kvailų sprendimų.

Bet kaip gi apskaičiuoti, ar asmuo yra pakankamai nusipelnęs būti įamžintas tilto, gatvės, skvero pavadinime?

Matematinės formulės, žinoma, nėra. Siūlyčiau nuostabiai blaivią laiko distancijos taisyklę. Kokių 50-ies metų moratoriumas – jau visai neprasta idėja. Karščiuojamės vertindami, įprasmindami šviežius įvykius, o visai nedaug laiko skiriame tam, kas įvyko prieš 70-imt ar 80-imt metų – genocidas, trėmimai, tarpukario gyvenimas – pavadinčiau tai kultūrine amnezija, istorinio jautrumo stoka.

Kaip būtų efektyviausia, visų pirma kauniečiams, vėliau ir visiems kitiems pristatyti nepažintą istoriją? Ar veikti turėtų privačios iniciatyvos, ar valdžios įsteigtos institucijos?

Nesu komandinio valdymo šalininkas. Manau, valdžia turėtų suteikti infrastruktūrą, sąlygas darbui. Privati inciatyva visuomet galingesnė, nes yra vedama aistros ir kitų sunkiai išmatuojamų, bet itin veiksmingų dalykų. Tad valdžia, biurokratinis aparatas, turi kurti ne sprendimus, bet paskatas. O tai jau paskatins žmonių kūrybiškumą, neabejoju.

A. Bulotos nuotr.

A. Bulotos nuotr.

Kalbėjome apie saugų laiko atstumą, visgi norėčiau paprovokuoti – ar numanai, kas iš per pastaruosius 25-erius metus iškilusių žmonių dar po kurio laiko galėtų būti įamžinti?

Deja, manęs neapleidžia jausmas, kad pastarieji 25-i metai Kaunui yra prarastas laikas. Viskas, ką miestas prisimins iš šio laikotarpio, yra krepšininkai. Bet juk Kaunas turi ir gali žymiai daugiau, nors pats yra tai pamiršęs. Daigai lenda, be abejo – turim tokių fantastiškų renginių, kaip „Kauno bienalė“ ar „Tarptautinis Kauno kino festivalis“. Universitetai po truputį lenda iš savo hermetiško kiauto, pradedame matyti, kiek ten yra intelektinio potencialo! Juk Kaunas, visų pirma, protingų žmonių miestas, tai akivaizdžiai pagal aukštosiose mokyklose dirbančių ir pareigas užimančių žmonių skaičių rodo statistika. Todėl nenoriu, kad Kaunas būtų tik krepšinio miestas. Ir tikiu ilgalaikėmis investicijomis į intelektą – jos tikrai atsiperka.

Pavyzdžiui, kodėl gi nesukūrus intelektualų pensijų fondo? Visiems karjerą baigusiems ir į Kauną atsikrausčiusiems vakarų akademikams miestas galėtų mokėti pensiją. Tokia iniciatyva atsipirktų visais parametrais, garantuoju! Bet tokiems sprendimams reikia fantazijos.

Vietoj pabaigos pateiksiu neseną pavyzdį iš šiaurės – Estijos kultūros ministerija paskelbė, kad penkiems dailininkams ir penkiems rašytojams trejus metus iš eilės mokės atlyginimą, po 1333 eurus per mėnesį.

Būtent. Estai moka viską gražiai supakuoti.

Interviu publikuotas laikraščio „Kaunas pilnas kultūros“ 2015 m. gruodžio mėnesio nr. Pašnekovą kalbino Kotryna Sokolovaitė.

Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.