Arčiau link dabarties muzikos

„Iš arti“, vienintelis tarptautinis šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis Vidurio Lietuvoje, gimė iš idėjos skleisti Kauno kompozitorių kūrybą, tačiau per aštuonioliką metų su kaupu pranoko kuklius pradžios tikslus. Jis skatina atrakinti vis dar aktualią arba esamojo laiko atspindžiu ženklinamą muziką. Tai reiškinys, kviečiantis pažinti žanro kryptis, modernų atlikimą, buriantis skirtingų tautų profesionalių muzikų kartas, solidžiai ir dinamiškai pristatantis Lietuvos ir pasaulio muziką. Rudeniško rūko gaubiamą rytą apie lapkričio 20–27 d. įvyksiantį „Iš arti“ bei naujausius asmeninius kūrybinius sumanymus kalbamės su kompozitore, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininke, festivalio „Iš arti“ meno vadove Zita Bružaite.

Įsikūrėme vienoje iš Kauno centro kavinių, apsišarvavome rytmečio kava ir Jūs juokais pasakėte, kad jau ko gero visi čia pratę matyti ir girdėti kaip esate kalbinama leidiniui ar laidai. Nenuostabu, juk, Jūsų žodžiais tariant, čia „patogu strategiškai“, nes netoli vieta, kur artėjant festivaliui „Iš arti“ praleidžiate nemažai laiko – Kauno valstybinė filharmonija, Všį „Iš arti“ to paties pavadinimo festivalį padedanti įgyvendinti dar nuo pat pirmųjų jo programų. Pradėdama pokalbį klausiu, kaip apibrėžiate muzikos festivalio „Iš arti“ koncepciją?

Manau, tai apima keletą dalykų: geografiją, turinį ir pačio miesto, kuriame vyksta festivalis, „veidą“. Geografiškai „Iš arti“ vyksta Vidurio Lietuvoje, todėl toks šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis apjungia Lietuvos menininkus iš skirtingų regionų vietos prasme. Turinio aspektu festivalis reprezentuoja būtent šiuolaikinę muziką, arba, kaip mėgstu pabrėžti, dabarties muziką. Vengiu sampratos „šiuolaikinė“, kadangi, mano manymu, ji ne visuomet atskleidžia pamatinius modernios muzikos aspektus.

Festivalis „Iš arti“ – vis tik išskirtinai modernios muzikos festivalis, tačiau šios muzikos apimtis laike juk yra ir gali būti suprantama plačiai. Taigi tai ir XX a. pradžios muzika, ir šių laikų muzikiniai ieškojimai. Pavyzdžiui, amerikiečių kompozitoriaus Charles Edward Ives‘o ar šveicarų kompozitoriaus Arthur Honegger‘io kūriniai savo aktualumu ar kompoziciniais / techniniais sprendimais taip pat gali būti priskiriami modernumui. Taip pat dažnai šių kompozitorių kūrinius interpretuoja ir jauni žmonės, kuriantys savitą muzikinį pasaulį dabartyje. Minėtų autorių muzikinės idėjos ar, sakykime, rusų kompozitoriaus Igorio Fiodorovičiaus Stravinskio muzika gali būti interpretuojama „čia ir dabar“, naujai, ją savaip pristatyti puikiai sugeba ir šiuolaikiniai kūrėjai, atlikėjai. Tai, kas buvo sukurta XX a. kaip kompozicinė sistema ir muzikinis karkasas, tikiu, yra vis dar aktualu ir šiandienos kūrėjui bei klausytojui. Taigi, tam tikra prasme, tai muzikos „sumoderninimas“ kitoje dvasioje, tokiu būdu užtikrinant jos sumanymo, jausmo, minties, idėjos tęstinumą šiomis dienomis.

Ir galiausiai festivalis, kaip Kauno miesto veidas, pasižymi, nesuklysiu sakydama, išties išskirtine bendruomeniškumo kuriama dvasia, sujungia, suburia, įtraukia ir žavi lapkričio mėnesio gamtos niūrumui nepaklūstančia energijos aura, kuomet muzikine šiluma dalijasi tiek iš šalies, tiek ir iš užsienio noriai atvykstantys kūrėjai bei atlikėjai, dar tik susipažįstantys su Kauno miestu, patiriantys jo ir festivalio polėkį. Man labai įstrigo 2014 m. festivalyje dalyvavusio anglų kilmės airių kompozitoriaus ir pianisto Charles Stephen Lawrence Parker‘io (C. S. L. Parker) pavyzdys. Šis kompozitorius jau pasibaigus jo kūrinių programoms turėjo atgalinius lėktuvo bilietus, tačiau važiuodamas į oro uostą persigalvojo ir dar nusprendė pasilikti bent trumpam jam patikusiame Kaune, pabendrauti su festivalyje atrastais kolegomis, bendraminčiais. Manau, tai įrodo, jog festivalis „Iš arti“ kuria savitą emociją, kurios tėkmei pasiduoda ne tik klausytojai, bet ir kūrėjai.

Kas, Jūsų manymu, išskiria muzikos festivalį „Iš arti“ iš panašaus pobūdžio renginių?

Nors „Iš arti“ atsiradimą 1997 m. lėmė noras skatinti regioninius lietuvių muzikų ryšius, palaipsniui iš kuklaus renginio šis festivalis išaugo į žymiai platesnio masto tarptautinį ir solidų dabarties muzikos veidrodį. Pasiremiant festivalio oficialia informacija, lietuviškų muzikinių premjerų iniciatoriais šiame festivalyje ne kartą tapo smuikininkas bei dirigentas Vilhelmas Čepinskis, pianistė Lina Krėpštaitė, Kauno styginių kvartetas, Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, įvairūs tiek Kauno, tiek ir sostinės ar kitų miestų solistai, kameriniai ansambliai ir kt. atlikėjai, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Festivalio „Iš arti“ išskirtinumą atspindi siekis neapsiriboti elitine, siaurai specialistų grupei skirta muzika, manau, tai išimtinai artimumo su klausytoju, kūrėju ir atlikėju ieškanti meninė platforma, čia nuolat kuriami ryšiai su įvairaus amžiaus ir išsilavinimo auditorijomis, formuojamas bei plečiamas šiuolaikinės muzikos vartotojų skonis.

Ką Jums, „Iš arti“ meno vadovei, simbolizuoja šio festivalio pavadinimas, kaip jį iššifruojate?

Svarbu akcentuoti, jog festivalio pavadinimo idėjos autorė yra kompozitorė Dalia Kairaitytė. Galima tik pasidžiaugti, jog ji visuomet buvo ir yra prie šio festivalio ištakų. Net ir šių metų programoje išgirsime jos kūrinį „Lėtai rudenėjančio sodo inkrustacija“ („Autumn Is Gently Blooming In Garden“), kuris persmelktas savitos rudeniškos dvasios. Mano manymu, ši kompozitorė, kaip ir kompozitorius Vidmantas Bartulis (abu priklausantys neoromantikų kartai), visada pasižymėjo ir išsiskyrė ypatingu poetiniu / muzikiniu talentu bei įžvalgomis. Pavadinimo „Iš arti“ („Close Up“) tiesioginis sąlytis su festivalio programos turiniu yra neabejotinas. Tai ne tik muzikos perteikimas turinio prasme, tačiau klausytojo bei atlikėjo santykio užmezgimas ir jo pabrėžimas. Pavadinimą iššifruoju kaip savyje talpinantį festivaliu reprezentuojamą kūrėjo bei klausytojo „čia pat“ užgimstantį artimą ryšį.

Festivalyje numatoma koncertų tiek Kauno valstybinės filharmonijos Didžiojoje, tiek Mažojoje salėse, Kauno menininkų namuose, M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos muziejuje. Kokie pagrindiniai šių metų festivalio programos štrichai?
Stengiamės būti „lojalūs“ vietos prasme. Pagrindinė erdvė yra Kauno valstybinė filharmonija, tačiau nemažai renginių organizuojame ir kitose erdvėse. Vietų inovatyvumas visgi mums nėra lemiamas aspektas. Žinoma, akustikos klausimas visuomet išlieka labai svarbus, taip pat detalės, susijusios su scenine atributika. Stengiamės orientuotis ir į netradicines erdves. Puikus to pavyzdys 2011 m. prekybos ir pramogų centre „Akropolis“ varinių pučiamųjų ansamblio ,,Protuberus Brass“ atliktos aranžuotės pagal šiuolaikinių kompozitorių muziką. Tačiau verslo ir meno sąlytis dažnai būna sudėtingas ir komplikuotas. Todėl prieš renkantis tam tikrą naują projekto erdvę, visuomet svarbu permąstyti, ar šis projektas vertas to „saldainio“ įpakavimo. Reikia ieškoti naujų vietų, tačiau daug svarbiau yra pačios muzikos turinys. Todėl didžiuojamės ir džiaugiamės iš pažiūros klasikinėmis, tačiau mums puikiai tinkančiomis tiek erdve, tiek ir technika Kauno valstybinės filharmonijos salėmis.

Galiu konstatuoti, jog „Iš arti“ stengiasi pabrėžti muzikos turinio prasmės svarbą. Vienas reikšmingiausių šių metų festivalio štrichų / akcentų – premjera – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – Giedrius Kuprevičius, simfoninė poema „Dies irae“ (iš lot. k. „Rūstybės diena“). Labai malonu, kad šį kūrinį išgirsime festivalio atidarymo koncerte, tai bus originali M. K. Čiurlionio kūrinio interpretacija, kurią atliks kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius. Specialiai festivaliui buvo atkurta visa šio kūrinio orkestrinė drobė. Šis įvykis skirtas 140-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms paminėti. Festivalyje taip pat bus dvi simfoninio orkestro programos (Kauno miesto simfoninio orkestro programa, vyr. dirigentas Konstantinas Orbelianas (JAV-Armėnija), vadovas Algimantas Treikauskas; Liepojos simfoninio gintarinio garso orkestro programa, vyr. dirigentas Atvars Lakstīgala (Latvija), kurios liudija ir tam tikrą festivalio solidumą. Asmeniškai man, festivalis „Iš arti“ simbolizuoja klasikos kūrinių naujumą ir, žinoma, pasižymi ne tik autorių, bet ir atlikėjų gausa.

Apie pasaulinę M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Dies irae“ rekonstrukcijos premjerą „Iš arti“ pasakoja Giedrius Kuprevičius:

„Esu įsitikinęs, kad filosofine ir kompozicine prasme tai – giliausias ir novatoriškiausias M. K. Čiurlionio stambios formos kūrinys, kuris dėl būdingo mums kuklumo savo kultūros atžvilgiu ligi šiol buvo nežinomas“ – tvirtina poemą atlikimui „Iš arti“ festivalio programoje parengęs kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius. Nežinomos ir niekada viešai neatliktos, tik eskizuose išlikusios paskutinės pagal datą M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Dies irae“ rekonstrukcija, kurios, muzikologui Dariui Kučinskui pasiūlius, ėmėsi kompozitorius prof. G. Kuprevičius, pastarojo žodžiais tariant „be jokių taisymų, lyg vienu įkvėpimu užrašytas simfoninės poemos eskizas (daugiau nei 1000 taktų), deja, be jokių nurodymų, kur ir kokie instrumentai groja, tapęs rimtu išbandymu rekonstruojant ir realizuojant rankraštį atlikimui. Kūrinys įdomus tuo, kad jo konstrukcija paremta anksčiau sukurtų M. K. Čiurlionio kompozicijų ir, pagal intonacijas „Dies irae“ artimų, lietuvių liaudies dainų temomis, taip išvengiant esminio motyvo citavimą. Autentiškas kūrinys sukurtas 1910 m. vasario mėnesį, sprendžiant iš telegrafiškai užrašyto natų teksto, per vieną dieną ir dedikuotas žmonai Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei. Rengiant partitūrą atlikimui, išvengta esminių pakitimų, išskyrus keletą kompozicijos struktūros bei minties nekeičiančių kupiūrų. M. K. Čiurlionis niekur nežymėjo nei tempų, nei dinamikos, tačiau pačios muzikos išraiškingumas nusako ir būsimos interpretacijos pobūdį. Partitūrą pirmajam atlikimui ruošia dirigentas Robertas Šervenikas, kūrinį atliks Kauno simfoninis orkestras.“

Kiek „Iš arti“ muzika yra pasiekiama plačiajai auditorijai? Kokį formatą festivalio muzikinių projektų tęstinumas įgauna jam pasibaigus?

Esu žmogus, kuris nevengia naujovių, tačiau į jas žvelgia su kritine nuostata. Nesistengiu orientuotis į muzikos „įskaitmeninimą“ ar kūrybą plačiąją prasme talpinti išimtinai į interaktyvias dėžutes. Žinoma, kiekvienas „Iš arti“ koncertas yra fiksuojamas. Sukaupta nemažai „Iš arti“ premjerų (jų gausu kiekvienais metais) įrašų. Daugelis kūrinių įvertinama įvairiais apdovanojimais ir yra interpretuojami kitų šalių kūrėjų, tokiu būdu įgaunant tęstinumo pavidalą. Pavyzdžiui, kompozitoriaus Vidmanto Bartulio kūriniai buvo interpretuoti Kanadoje ir Ukrainoje, Dalios Kairaitytės kūryba – Vokietijoje, Algimanto Antano Kubiliūno – Prancūzijoje ir t. t. Vadinasi, yra žinia, atgarsis ir vėliau sulaukiame grįžtamojo ryšio. Tai malonu ir prasminga. Su virtualios erdvės atsiradimu pasaulis tapo matomas, todėl dažniausiai muzikos festivaliai dėl informacijos pateikimo pobūdžio savaime įgauna tarptautinį statusą ir savotišką tęstinumo skaitmeninėje erdvėje galimybę. Žinoma, tuo pačiu, mūsų festivalio metu susitinka daugelis kūrėjų iš skirtingų pasaulio regionų ir tai taip pat ryšiai, ateities perspektyva. Keičiamasi idėjomis, atrandame save per kitus ir matome save kituose. Štai tokį įžvelgiu muzikinių „Iš arti“ projektų tęstinumą net ir festivaliui pasibaigus.

Ar yra šis tas bendro, kas vienija Kauno kompozitorius festivalio metu?

Taip, paradoksalu, bet manau, visgi vienija tai, jog, visų pirma, esame individualistai ir mus sujungia individualumo siekinys. Taip pat esame ir atvira bendruomenė, tuo nuoširdžiai džiaugiuosi. Galime sakyti, mes – tarsi viena didelė šeima. Mūsų nedaug, tačiau nepaliaujame kurti ir tikėti muzika. Dauguma Kauno kompozitorių kasmet „Iš arti“ pristato įvairias kūrinių premjeras, festivalyje skamba skirtinga jų kūryba.

Greta pasiruošimo „Iš arti“, susidūrėte ir su naujų asmeninių kompozicinių sumanymų sėkmingos kūrybos iššūkiu – lapkričio pradžioje klausytojams pristatėte pačios sukurtą REQUIEM (mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui), taip pat festivalio kamerinės muzikos vitrinai parengėte premjerą – kūrinį „Novelette About You“. Teko girdėti, kad Jums muzikos kūryba siejasi su trimis dedamosiomis: protu, širdimi ir ranka.

Taip, turiu devizą, kurio daugelis nežino. Jeigu darbai pradeda trukdyti kūrybai, didesnį dėmesį skiriu kūrybai! Mėginu viską suderinti, bet kūryba yra mano asmeninis prioritetas. Laukiu kiekvieno savo kūrinio premjeros su nerimu. Apie „Requiem“ žanrą esu galvojusi jau labai seniai, tačiau tik dabar, manau, jam subrendau. Mano manymu, muzika privalo būti jautri, o ne siekti vien kakofoniškai „kandžiotis“. Mano muzika gali būti kuriama „iš galvos (proto)“ – logikos, „iš širdies“ – jausmo, taip pat galiu kurti ir „iš rankos“. Labai dažnai kūriniai rašyti „iš rankos“ laiko perspektyvoje visai netikėtai įgauna ir kitokią, ne vien techninę ar laiku įvykdyto užsakymo prasmę. Būna pati širdis diktuoja rankos judesius. Kiti kūriniai, priešingai, atsiranda labai sudėtingai. Dar kiti kuriami labai racionaliai. Mane jaudina emocijos ir išgyvenimai. Visuomet stengiuosi kūryboje palikti daug širdies. Tačiau mėgstu, kai tai muzikoje „įskaityti“ paraidžiui sunku. Man svarbu, kuomet muzika įmanoma išsijuokti, liūdėti, pasiilgti, nors asmeninėje kūryboje daugiausiai vyrauja kameriniai ir choriniai kūriniai, tačiau dažnai neriu ir į sceninės, elektroninės, muzikos vaikams, teatro sritis ar konceptualius performansus. Šiuolaikinių technologijų kontekste juk kiekviena erdvė sumažėja iki minimalaus dydžio, todėl, manau, jog kūryba tampa savistabos ir savirefleksijos galimybe, neafišuojant savęs kaip asmens.

Pabaigai pridurčiau, jog muzikoje apskritai svarbu užkoduoti tam tikrą energetiką ir palikti visa tai atlikėjui, klausytojui, šiai dienai… Tuomet ji išties yra, išlieka ir gali būti artima!

www.isarti.lt

Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
Mėnesio tema. Izoliaciją ardantis Kamerinis
Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija,...
Laida „Stop juosta“ stabdo akimirkas
Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana...
Pažaislis. Turistas vienuolyne
Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo...
Aviaturistai, arba giedras dangus virš Aleksoto
Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.