Ed Carroll apie meną ne tik galerijoms ir ne tik sekmadieniams

13 tūkst. m2. Tokio dydžio teritorija Žemuosiuose Šančiuose ir joje esantys kopūstų sandėliai įvairių santvarkų tikslams tarnavo nuo XIX a. iki 1993-ųjų, o tuomet, pasitraukus paskutiniam rusų kareiviui, tapo apleista, netrukus – ir užteršta bei net pavojinga aplinkiniams vieta. Sausai skambantį „apleistos teritorijos įsisavinimo projektą“ čia jau antri metai įgyvendina menininkai ir kuratoriai Vita Gelūnienė ir Ed Carroll. Jų ir Šančių bendruomenės kuriama „Draugiška zona“, arba „Kopūstų laukas“, šiemet įtraukta į „Kauno bienalės“ programą. Apie savo gyvenimą ir veiklą Šančiuose – čia jis vietinis jau 8 metus – mums pasakoja airis Ed Carroll.

Kalbate lietuviškai – ar privalu buvo išmokti šią kalbą, turint omenyje kultūrinį Šančių klimatą?

Kasdienis bendravimas su žmonėmis – išties geriausia kalbų mokykla. Pirmoji „Kopūstų lauko“ vasara man buvo pati geriausia akademija. Apskritai Kaune neturiu daug užsieniečių draugų, gal tik vieną, dažniausiai mane supa lietuviai.

Ar labai skiriasi mažosios bendruomenės Lietuvoje ir Airijoje? Ar Jums, kaip meno kuratoriui, atvykus į naują šalį teko permąstyti profesines strategijas?

Užsienietis naujoje vietoje visuomet užtrunka, kol apsipranta. Europa – lyg skiautinis audinys, sudaigstytas skirtingais identitetais ir istorijomis. Kai kada persikėlęs į kitą šalį nustembi, lyg išsilaipinęs Marse. Apskritai kraustantis reikia drąsos – tiek atvykėliui, tiek jį priimančiai bendruomenei. O Kaune mane priėmė tikrai šiltai.

Kas įdomiausia atvykus buvo Jums?

Sakyčiau, skiriasi ne žmonės, jie Lietuvoje ir Airijoje gana panašūs. Skiriasi institucijų, verslininkų darbo metodai. Airiams neteko patirti to, ką XX a. antroje pusėje patyrėte jūs, tad ten viešosios erdvės, sakyčiau, atviresnės, o Lietuvoje jose elgiamasi bei dirbama apdairiau.

Skiriasi ir bendruomenių saviorganizacijos metodai. Airijoje jau daugelį metų bendruomeniniame lygmenyje daug nuveikia nevyriausybinės organizacijos. Lietuvoje tokios tradicijos nepastebėjau, socialiniu darbu užsiima institucijos.

Ar būtų geriau, jei būtų mažiau biurokratijos?

Nesu tikras, tiesiog būtų kitaip. Pavyzdžiui, esu įsitikinęs, kad vaikams geriau, kai jie patys renkasi veiklą, negu kai ją jiems paskiria suaugusieji. Panašiai ir mažosios bendruomenės – visuomet įdomiau stebėti, kaip bendram tikslui savo noru mobilizuojasi grupelė žmonių, o ne atbulomis rankomis vykdo valdžios nurodymus. Nevadinčiau to „pasidaryk pats“, nes šis terminas labai individualistinis, greičiau jau „pasidarykim drauge“. Reikia nuolat ieškoti galimybių dirbti drauge.

Tam tikra prasme Jūs ir V. Gelūnienė darote meną žemiškesniu, prieinamesniu žmonėms. Ar tikite, kad muziejai ir panašios institucijos ateityje nebeteks prasmės?

Remiantis nesenais tyrimais, dalyvavimas kultūros infrastruktūroje mąžta visoje Europoje, ir tai – aktuali problema. Tiekėjai, tai yra, galerijos, teatrai ir kitos kultūros institucijos, čia jau nieko negali padaryti. Reikia apversti procesą ir ieškoti katalizatorių, motyvuojančių žmones.

Mes nesame nusistatę prieš institucijas. Tiesiog konstruojame naujus kanalus, padedančius žmonėms patiems kurti kultūrą, naujus būdus būti kūrybingiems, atviriems, lavinti vaizduotę.

Manau, „Kopūstų lauke“ mums tai pavyko. Tokias akimirkas sunku pakartoti, bet vasarą nutiko stebuklas, menas ir kultūra staiga tapo paprastais dalykais, skirtais ne tik sekmadieniams ir ne tik galerijoms.

Ar prieš įvykstant stebuklui vietinę bendruomenę teko ilgai įkalbinėti užsukti į „Kopūstų lauką“?

Kai prieš beveik dvejus metus ėmėme valyti 20 metų „niekieno žeme“ buvusią kopūstų sandėlių teritoriją, aplinkiniai ją laikė beviltiška ir manė, kad mes ruošiamės čia iškelti ženklą „Privati valda“. Tai, kad kuriame kažką ne sau, bet dėl kitų priežasčių, taip pat kėlė įtarimų.

Kadangi gyvename Šančiuose, jau turėjome pažįstamų, kasdien jų rasdavosi vis daugiau. Pačioje projekto pradžioje mums atsiuntė padėjėjų, kuriems priklausė po 4 valandas viešųjų darbų per dieną. Tarp jų buvo toks šaunus vyrukas Rafaelis, man jis labai patiko. Deja, netrukus po darbo „Kopūstų lauke“ mirė… Pradžioje jis vis kartojo, kad užsiimame nesąmonėmis, ir viską dar padekoruodavo rusiškais keiksmažodžiais, bet netrukus tapo vienu didžiausių mūsų palaikytojų. Ateidavo padėti net tuomet, kai nebeprivalėjo.

Ne vienas bendruomenės gyventojas į lauką atsinešė po su juo susijusią istoriją, ėmėme jas kaupti. Jautėmės lyg radę juodąją lėktuvo dėžę, kurioje esančius duomenis dar reikia iššifruoti. Tai – iš tiesų nuostabūs pasakojimai apie Lietuvą, Kauną, Šančius, atskleidžiantys jų unikalumą bei identitetą. Identitetą, kuris nėra užkonservuotas muziejuje, anaiptol, jis dar turi išmokti kalbėti ir save pasauliui ištransliuoti pats.

Kaune gimęs filosofas Emmanuelis Levinas sakė, kad visuomenė – tai stebuklas, įvykstantis, kai išsikraustai iš savęs. Turime išmokti, kaip būti vienam su kitu viešoje vietoje. Nereikia konkuruoti, nereikia kovoti. Tikrai galime sugyventi. Štai kodėl mūsų projektas pavadintas „Draugiška zona“. Joje kasdien bandome – žinoma, naiviai, nes esame menininkai – būti kartu.

Ar norėtumėte, kad jūsų pavyzdžiu pasektų ir kiti gyvenamieji Kauno rajonai?

Daug žmonių jau kuria pačius įvairiausius projektus. Jiems nereikia, kad mes juos įkvėptume. Norėčiau tik, kad visi bendruomeniniai projektai prieš srovę ne kapstytųsi kiekvienas atskirai, o irtųsi drauge – tam, kad sukurtų bendrą ekosistemą. Mirusių ir neprivatizuotų vietų prasme Lietuvoje daug daugiau potencialo nei, tarkime, Airijoje.

Kokį Kauno objektą uždėtumėte ant atviruko?

Napoleono kalną rudenį, žiūrint iš Šančių pusės.

Interviu publikuotas laikraščio „Kaunas pilnas kultūros“ 2015 m. lapkričio numeryje.

Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
Vaida Venckutė apie „Kylantį Kauną“: „Prasminga kurti ateičiai“
Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo...
Trylikametis kaunietis Martinas: „Užaugęs noriu būti rokeriu“
Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių...
Projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadovė: „Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus“
Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur...
FK „Stumbras“ treneris Mariano Barreto. Stadione ir… Sobore
Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.