Žilvinas Rinkšelis: „Visos mano idėjos susijusios su Kauno unikalumo pabrėžimu“

Su vienu projekto „Eskursas“, kauniečiams tris rudens savaitgalius atvėrinėjusio kasdienybėje užvertas įdomių miesto pastatų duris, organizatorių susitikome vienoje istorinių Kauno vietų – kino centro „Romuva“ pašonėje. Susitikimo priežastis, žinoma, buvo naujoji jo ir kolegų iniciatyva, kuri grįš kitąmet, bet Žilviną Rinkšelį pakalbinti įdomu pačiomis įvairiausiomis su miestu susijusiomis temomis. Juk jaunuolis, kaip pats sako, labiausiai domisi kaunistika.

<Kol spausdinome lapkričio numerį, „Ekskursas“ spėjo grįžti. Lapkričio  15-ąją siūlomos net trys programos. Daugiau apie tai čia>

Vilniaus Universitete studijavai istoriją, dirbi muziejuose. Architektūros istorija – natūraliai susiformavęs pomėgis?

Juokauju, kad esu „viena koja“ architektas, bandžiau – ne be tėvų paraginimo – šį mokslą ir studijuoti, bet nespėjau pasiruošti stojamiesiems, o istorija domėjausi nuo vaikystės. Beje, daug piešdavau, konkrečiai – pastatus. Visgi to nepakako. Šiuo metu architektūrą studijuoja mano sesuo! Pats planuoju istoriją ir architektūrą tvirčiau sujungti tolesnėse studijose, magistro pakopoje.

Užsitarnavęs bakalauro laipsnį grįžai į Kauną. Sunku buvo tam apsispręsti?

Tiesiog sostinėje baigiau studijas ir tolesnio plano neturėjau. Kauno tema mano gyvenime atskira ir, sakyčiau, esminė. Tai – mano mylimas, gimtas, man – pats geriausias miestas. Niekur kitur savęs neįsivaizduoju. Turiu daug idėjų, kurias noriu čia įgyvendinti. Visos mano idėjos susijusios su Kauno unikalumo pabrėžimu.

Kuomet sakau, kad domiuosi kaunistika, tai reiškia, kad mane domina viskas, kas susiję su Kaunu. Knygos, istorijos, asmenybės, tikros istorijos, legendos. Mano tyrimų objektas – tai, kas šį miestą išskiria iš kitų, pradedant rezistencijos dvasia ir baigiant kompaktiškumu, žmogiškuoju masteliu. Jį dažnai jaučiu atsitiktinai – pavyzdžiui, sėdint krantinėje virš galvos ne dideli lėktuvai ištisai kyla ir leidžiasi, o mažas akrobatinis lėktuvėlis raito kilpas.

Artūro Bulotos nuotr.

Artūro Bulotos nuotr.

Dirbi Lietuvos aviacijos muziejuje. Kokie keliai atvedė į šią vasarą 100-metį minėjusį seniausią šalyje Aleksoto aerodromą?

Istorikai apskritai dažniausiai dirba muziejuose, nors savo ateities su šiomis institucijomis nesieju. Prieš tai dvejus metus darbavausi Vilkijoj, bet važinėti buvo tikrai brangu, o kraustytis ten nesinorėjo, tad patalpinau skelbimą ir… Atsidūriau aerodrome – jie patys mane susirado.

Aviacijos muziejuje kaupiu patirtį, čia vedu ekskursijas, nuolat ir pats sužinau kažką nauja apie itin turtingą Kauno aviacijos istoriją, ši sritis man artima ir įdomi nuo vaikystės, jaučiu jai daug sentimentų.

Ar žmonės šiandien noriai eina į muziejus? Kaune jų tiek daug…

Na, tiesa tokia, kad muziejų – daug, bet informacijos apie juos ir juose vykstančius renginius bei veiklas nepakanka, arba ji pateikiama netikslingai. Komunikacija, reklama – atskiras darbas, ne visi atsakingi asmenys jame mato prasmę.

Neseniai išgirdome, kad Kauno miesto muziejus bus perkeltas į miesto Rotušę. Ką apie tai manai?

Manau, tai labai gerai. Kauno miesto muziejus pastaruoju metu gerokai atjaunino savo kolektyvą, naujieji darbuotojai užsiima ypač įdomiomis ir šiuolaikiškomis edukacinėmis programomis. Muziejus šiuolaikiškas, ekspozicija neperkrauta. Tikiu, kad puošnios Rotušės erdvės ir aura tik dar labiau jį praturtins.

Ekskursijos! Papasakok apie projekto „Ekskursas“ idėją.

Vienas idėjinių „Ekskurso“ įkvėpėjų yra architektūrologas Vaidas Petrulis, ženkliai prisidėjęs prie to, kad Kauno tarpukario architetūra šiemet pažymėta Europos paveldo ženklu.

Šį pavasarį savanoriavau atviros architektūros festivalyje „Open House Vilnius“ – jame buvau mentorius, atsakingas už Tuskulėnų rimties parką ir kolumbariumą. Dalyvaudamas projekte sutikau ir daugiau kauniečių, visi pasidalinome jau anksčiau kilusiomis mintimis apie kažką panašaus – architektūrinės ekskursijos mūsų mieste jau pakankamai sena idėja. Galiausiai susibūrėme į komandą ir pasiryžome visas mintis išvystyti iki realaus pavidalo ir surengti ne vieną ekskursiją, ne renginį tūkstančiams žmonių, bet konkrečios specifikos ekskursijų ciklą.

„Ekskurso“ vedėjai – ne profesionalūs gidai, bet savo sričių specialistai. Tai – architektai, istorikai, paveldosaugininkai, dalis komandos atėjo iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro, kuriame taip pat savanoriauju.

Organizuodami ekskursijų ciklą, žinoma, konsultavomės ir su „Open House Vilnius“ komanda, kuri nepagailėjo ir kritikos, ir patarimų. Abiejų renginių koncepcija ir principas panašus, pačioms ekskursijoms sunku būtų sukurti kažką naujo ir unikalaus, tačiau renginių sugretinimas padėjo atrasti ir pakankamai savitą pačio ciklo formatą, pateikimą, renginys išsiskyrė ir savo eiga, rezultatais bei tikslais.

Artūro Bulotos nuotr.

Artūro Bulotos nuotr.

Ar rezultatais komanda patenkinta?

Tikrai taip, susidomėjimas pranoko lūkesčius ir aiškiai parodė, kad poreikis tokioms iniciatyvoms yra. „Ekskursas“ vyko tris sekmadienius. Pirmojo sėkmė padarė gerą reklamą likusiems, teko net pakoreguoti formatą – planavome kamerinius renginius, po 15-20 žmonių grupėje, bet galiausiai susirinkdavo ir 30-40. Kitais metais „Ekskursą“ būtinai kartosime, į mažesnės apimties ekskursijas galbūt pakviesime ir dažniau.

Ar yra pastatų Kaune, su kurių valdytojais nepavyko susitarti dėl ekskursijų?

Nepavyko patekti į Centrinio pašto operacijų salę, kuri yra vienas pagrindinių pastato akcentų. Daugelis ekskursijos dalyvių labai norėjo ten pasižvalgyti, bet pasitenkinome kitomis erdvėmis, kurios neprieinamos kasdienybėje.

Kurie „Ekskurso“ objektai sulaukė daugiausiai ovacijų?

Kauno įgulos karininkų ramovė. Man pačiam šis pastatas labai gerai pažįstamas, bet tikrai ne visiems. Užsukome į Vytauto Didžiojo menę, Prezidento kambarį, visai neplanuotai programą papildė ir paroda „Art Deco Kaune“, kurios organizatorius Dainius Lanauskas pats viską papasakojo. Taip pat daugeliui buvo ypač įdomi Kauno savivaldybė, nes ten paprasti miestiečiai tikrai retai užsuka.

Kokie žmonės susidomėjo „Ekskursu“ – jauni, su šeimomis, vyresni miestiečiai?

Sakyčiau, jaunimas iki 40-ies. Norėjome, kad užsuktų ir tie, kurie tiesiogiai atsakingi už Kauno virsmą – verslininkai, paveldosaugininkai, architektai. Visgi dar neturiu apklausų rezultatų, tad ar šis tikslas įvykdytas, nepasakysiu.

Ką eiliniam miestiečiui reiškia tai, kad Kauno architektūrai jau suteiktas Europos paveldo ženklas bei UNESCO statusas, į kurį pretenduojame?

Nevertėtų tikėtis, kad staiga valdžia ims finansuoti renovaciją – ši atsakomybė išlieka ir pastatų savininkams. Svarbu, kad išmoktume didžiuotis tuo, ką turime – tiek visuma, tiek tokiomis detalėmis, kaip originalūs mediniai langai, kuriuos, nesuvokiant jų vertės, taip lengva pakeisti pigesniais ar modernesniais. Taip neturėtų būti. Įdomu ir net juokinga, kad, pavyzdžiui, tardamasis su būsimųjų „Ekskurso“ objektų valdytojais turi jiems įrodinėti, kad jų pastatai išties įdomūs ir vertingi. „Ką jūs pas mus radote?!“, – klausia jie. Manau, sektini pavyzdžiai yra jau minėta Karininkų ramovė, taip pat Kauno filharmonija – šiuose pastatuose ekskursijas veda patys darbuotojai, kurie didžiuojasi ir domisi savo darbo vieta.

Vedei ekskursiją ir gatvės meno festivalio „Nykoka“ metu. Koks tavo požiūris į gatvės meną, kuris dažnai nėra sankcionuotas, įvairiais būdais kontrastuoja su miesto istorija, paveldu?

Man gatvės menas nėra artimai pažįstamas, į festivalį įsitraukiau pakviestas įgyvendinti idėją – kol kas ji perkelta į ateitį, bet vedžiau ekskursiją Stoties rajone. Bet kuriuo atveju neretai gatvės meno kūriniai, nors ir laikini, kintantys, mane maloniai nustebina, atkreipia dėmesį. Smagu, kad jis egzistuoja, papildo miesto kontekstą. Tikiu, kad paveldosaugininkai ir graffiti meistrai galėtų rasti bendrą kalbą.

Ką manai apie Kauno, kaip Europos kultūros sostinės, perspektyvą? Kaip vertini  pasirinktą jos temą – „[Con]temporary Capital“, arba „Šiuolaikiška sostinė“?

Ne vieną kartą esame šnekėję su kolegomis ir bendraminčiais apie tai, kad Kaunas niekaip nesugeba atsispirti nuo Laikinosios sostinės periodo.

Nuolatinis gręžiojimasis į praeitį tampa problema. Atspirties taškas turėtų būti ne Laikinoji sostinė kaip laikotarpis, bet faktas, jog tuomet miestas siekė būti visapusiškai modernus ir puikiai susitvarkė su iškilusiais iššūkiais ir atsakomybėmis. Štai iš ko reikėtų semtis įkvėpimo, o ne bandyti imituoti bei pakartoti tai, kas buvo ir ko niekada, tikriausiai, nebebus. Todėl man labai patinka, kad siūlomoje Europos kultūros sostinės temoje laikinumas virsta šiuolaikiškumu. Kaunas yra didžiulį potencialą turintis miestas, bet šį aruodą dar tik pradedame samstyti. Šią idėją reikia skleisti kuo plačiau.
EKSKURSAS

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.