Klausimus keliantys: jubiliejinis „Centras“ ir medijų menas

2003-aisiais Jurij Dobriakov medijų meno ir muzikos festivalyje „Centras“ lankėsi pirmą kartą – ir išsyk kaip dalyvis. Tuomet eksperimentinę elektroninę muziką kūręs klaipėdietis M. Žilinsko dailės galerijos kino salėje drauge su vyresniais kolegomis iš uostamiesčio demonstravo audiovizualinius kūrinius ir, kaip pats sako, patyrė savotišką įšventinimo ritualą. Vėliau, 2011-aisiais, kultūros kritikas, vertėjas, eseistas, dėstytojas – jau vilnietis, gerokai labiau susipažinęs su nuolat kintančiu medijų meno kontekstu – dalyvavo „Centro“ surengtoje mokslinėje konferencijoje. Šiandien Jurij Dobriakov – pagrindinės jubiliejinio festivalio parodos „Remediacija“ kuratorius, pasiryžęs atsakyti į savo, festivalio rengėjų ir auditorijos klausimus apie tai, kas apskritai yra ta hibridinė sąvoka „medijų menas“. Dar tik besirengiant į „Post“ galeriją apžiūrėti būsimų kuratoriaus valdų – pokalbis apie parodą ir jos kontekstą.

Užaugai Klaipėdoje, jau dešimt metų esi vilnietis. O ką Tau reiškia Kaunas?

Dažniausiai čia lankausi svečio teisėmis, bet manau, kad Kauną esu prisijaukinęs, mano santykis su juo – romantiškas. Ypač patinka čia lankytis ankstyvą rudenį. Praėjusį rugsėjį Kauno fotografijos galerijoje kuravau pirmąją savo parodą, tai buvo tarsi galutinis patvirtinimas, kad šis miestas mane įsileido.

Nors Vilnius nutolęs vos 100 km, bet Kaune viskas kitaip. Nepasakyčiau, kad provincialiai, ar kad kultūros čia mažiau. Kaip tik – Kaunas turi potencialo pateikti alternatyvą Vilniaus pasiūlai. Čia viskas paprasčiau ir žmogiškiau, o publikai ėjimas į renginį turi didesnę vertę, nei sostinėje, kurioje viskas labiau įprasta. Kauniečiams įdomiau, jie smalsesni, nevertina kultūros kaip savaime suprantamo dalyko. Kiekvienas įvykis jiems – šansas susidurti su kažkuo nauju. Vilniuje naujumas sąlyginis, žmonės retai bepatiria šoką.

Ar manai, kad „Centras“ galėtų vykti kitame Lietuvos mieste, ar visgi jis šia prasme kaunietiškas? Ar turi galimybę festivalis plėstis geografiškai?

Iš dalies toks festivalis galėtų funkcionuoti, tarkim, Šiauliuose – artimi yra Virginijaus Kinčinaičio rengiami „Virus“ ir „Enter“. Bet kuriuo atveju, „Centro“ privalumas yra tai, kad jis vyksta nuošaliau nuo pagrindinių meno židinių. Kaune toks renginys gali sau leisti būti labiau atsipalaidavęs, sostinėje lauktų kitokios apimtys ir publikos srautai. Reiškinys išties įdomus – atvyksta tarptautiniu mastu žinomi menininkai ir atlikėjai, bet renginiuose netvyro įtampa, pasirodymų nelydi patosas. Kauno lokacija ypač patogi alternatyvios atmosferos sukūrimui.

Anksčiau esi buvęs „Centro“ dalyviu, tiesa?

Pirmąkart dalyvavau dar gyvendamas Klaipėdoje, 2003-aisiais – tai buvo 3-asis festivalis. Tuomet kūriau eksperimentinę elektroninę muziką, dar tik pažindinausi su medijų menu, gimtajame mieste bendravau su vyresniais garso ir vaizdo menininkais – jie ir pasiūlė sudalyvauti. Tamsioje M. Žilinsko dailės galerijos kino salėje demonstravome audiovizualinius kūrinius – man tai buvo visapusiškai nauja, lyg įšventinimo ritualas, o ir festivalis buvo didesnis už bet ką, kas tuo metu vyko Klaipėdoje.

Vėliau, 2011-aisiais ir 2012-aisiais, teko dalyvauti festivalio mokslinėje konferencijoje – tuomet vykau iš Vilniaus, medijų kultūros kontekstas man buvo gerokai pažįstamesnis, buvau aktyvesnis ir praktiniame, ir teoriniame lygmenyje.

Kam kilo tavo kuruojamos retrospektyvinės parodos „Remediacija“ idėja?

Mane pakvietė pasiūlyti parodos temą, turint galvoje, kad festivalis – jubiliejinis. Iškart nutarėme, kad idėjoje turi tilpti tiek „Centro“, tiek medijų meno raidos Lietuvoje istorinis procesas. Stengiausi parinkti įsimintiniausius man asmeniškai medijų meno atstovus, tuo pačiu ne vienas jų yra dalyvavęs „Centre“ kaip atlikėjas ar menininkas. Retrospektyva – natūrali ir labai akivaizdi idėja.

Tiesa, medijų menas yra „apie dabar“, todėl jo kontekste kalbėti apie tai, kas buvo, yra šiek tiek nepatogu. Bet kodėl gi ne? Kada, jei ne šiandien, kai keliami klausimai apie jo kaip atskiros meno rūšies egzistavimą, daryti apibendrinimus? Iki šiol nebuvo atsakyta į klausimą, kas yra lietuviškas medijų menas – ar jis pasaulinės scenos dalis? Ar turi lokalią specifiką? Ar ištirpo bendrame šiuolaikinio meno lauke ir kalbėti apie jį, kaip atskirą reiškinį, prasmės nebėra? Paroda kartu bus klausimas, ar yra prasmės festivalį vadinti medijų meno festivaliu, nes sąlyginai nedaug menininkų save taip tebeįvardina. Juk darbas su technologijomis nebėra išskirtinumas.

Jurij Dobriakov. Artūro Bulotos nuotr.

Jurij Dobriakov. Artūro Bulotos nuotr.

Koks Tavo asmeninis santykis su medijų menu?

Santykis užsimezgė turbūt nuo Gedimino ir Nomedos Urbonų iniciatyvų, vykusių apie 2004-2005 metus Jie buvo aktyviai įsitraukę į Baltijos ir Šiaurės šalių organizacijų, dirbusių su naujosiomis medijomis, tinklą ir siekė į Lietuvą importuoti tarptautinį medijų kultūros kontekstą. Tame kontekste iš tiesų buvo daug politiškumo, siekio nekritišką technologijų vartojimą transformuoti į aktyvistinius veiksmus. Visgi netrukus tapo akivaizdu, kad šis kontekstas Lietuvoje neprigijo, daugelis menininkų liko prie politiškai gana neutralių audiovizualinių idėjų.

Turbūt tai susiję su lietuvių kaip tautos aktyvizmo stoka apskritai.

Taip. Paplitęs požiūris, kad aktyvizmas yra neišvengiamai susijęs su ideologija, o ši – su trauminėmis lietuviškomis patirtimis. Menininkai, ypač šiuolaikiniai, vengia būti ideologiški. Jie siekia išlaikyti ironišką distanciją ir pozicijos tiesiogiai neišsakyti. Tarp vakariečių menininkų kairuoliškas diskursas itin stiprus. Matyt, įvyko natūralus importo atmetimas.

Tai – ne tik ideologiniai, bet ir pragmatiniai dalykai. Toks menas, koks buvo bandomas importuoti iš Vakarų ir Šiaurės Europos, reikalavo stiprių technologinių įgūdžių. Programavimo neišmokstama per pusmetį, todėl Lietuvoje tai sunkiai skynėsi kelią. Aišku, menininkai išmoko filmuoti, kurti video darbus, interaktyvias instaliacijas. Bet gilesni klausimai, pavyzdžiui, apie tai, kaip rytoj veiks internetas, arba kokią ateitį mums projektuoja biotechnologijos, beveik nebuvo reflektuojami.

Įdomu, kad šiandien šį kontekstą į Lietuvą iš dalies importuoja lietuviai, ilgesnį laiką gyvenantys svetur arba daug keliaujantys – Julijonas Urbonas, Mindaugas Gapševičius, Gediminas ir Nomeda Urbonai, Ignas Krunglevičius ir kiti. Jie atvyksta jau įvaldę sudėtingas technologijas, bendradarbiaujantys su inžinieriais ir kitais specialistais – lyg hibridinės asmenybės, ir menininkai, ir mokslininkai. Vaidmenų daug, jie vienas kitą papildo ir susijungia į kompleksišką veiklą.

Ar visi parodoje pristatomi darbai aktualūs ir šiandien?

Dalis kūrinių – iš esmės dėl technologinių sprendimų – šiandien atrodo naivokai, akivaizdu, kad tai – pirmieji bandymai kurti meną technologijų pagrindu, mokymasis programavimo ir interaktyvių procesų kūrimo įgūdžių, pasipriešinimas klasikinei sampratai, jog menininkas viską turi atlikti savo rankomis. Be abejo, daug kam priartėjimas prie anuomet – šiuolaikinių, dabar – jau tradicinių medijų prasidėjo nuo elementarių sprendimų, bandymo sujungti garsą su vaizdu, žaidimo ekranais. Bet tai –istorijos dalis, todėl ji tikrai bus parodoje.

Gal papasakotum apie parodoje dalyvausiančius menininkus?

„Remediacijoje“ dalyvaus mano akimis vienas technologiškai pažangiausių Lietuvos menininkų – Julijonas Urbonas. Pažangą nulėmė jo studijos Londono karališkajame menų koledže – čia itin skatinamas tarpdiscipliniškumas, menininkai raginami patys gilintis į technologiškai sudėtingus dalykus. J. Urbonas daug dirba su instaliacijomis, kuriose interaktyvumas – jau ne tik idėja, bet realiai kūniškai patiriamas santykis su menu. Parodoje jis pristatys dalį kompleksinio savo projekto „Kalbančios durys“, demonstruoto 2009-aisiais Vilniui tapus Europos kultūros sostine. Beje, viena jo dalių, „Dvejojančios durys“ šiuo metu eksponuojama pagrindinėje Kauno bienalės parodoje „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“. „POST“ galerijoje turėsime „Skambančias duris“ – tai durys, kurių skleidžiamo garso pobūdis susietas su įvairių šalių garso menininkų ir kompozitorių J. Urbono kvietimu sukurtais trumpais kūriniais.

Julijonas Urbonas, „Skambančios durys“, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2009. Nuotr. Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus.

Julijonas Urbonas, „Skambančios durys“, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2009.  Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus nuotr.

Julijonas Urbonas, „Skambančios durys V2“, Center for Art and Media Karlsruhe, 2012.Nuotr. Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus.

Julijonas Urbonas, „Skambančios durys V2“, Center for Art and Media Karlsruhe, 2012. Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus nuotr.

Kompozitorius ir garso menininkas Arturas Bumšteinas „Centre“ dalyvaus muzikinėje programoje (kaip „Refusenik“), o parodoje atskleis audiovizualinę savo kūrybos pusę. Tai – Lietuvoje dar nedemonstruotas, Švedijoje pristatytas kūrinys „Blur“, kuriame naudojami filmų apie Hanibalą Lekterį pabaigos titrai ir jų garso takeliai. Šiame kūrinyje įdomesnė ne technologinė, bet specifiškai ironiška pusė, turint omenyje, kad Hanibalas mitologiškai susijęs su Lietuva.

Taip pat prisijungs mano jau minėtas Mindaugas Gapševičius, daug dirbantis su kompiuterių tinklais, kurie yra konstruojami kompiuterius laikant autonominiais vienetais. Jie tarpusavyje bendrauja be žmogaus pagalbos, keičiasi žiniomis pagal algoritmą ir kuria šį tą artimo dirbtiniam intelektui.

Taip pat pakviečiau keletą menininkų, kurių aktyvumas medijų meno srityje labiausiai susijęs su jų studijomis VDA – tai Rimas Sakalauskas, Aistė Viršulytė. Ryškiausi jų darbai – būtent diplominiai. Bus paliesti įvairūs laikotarpiai, kai kurie darbai – naujesni, techniškai gana sudėtingai įgyvendinti, kiti – lyg dokumentas tam tikro jau pasibaigusio laikotarpio. Paties A. Viršulytės darbo, pavyzdžiui, net neeksponuosime – pristatysime interaktyvios instaliacijos dokumentaciją, kaip istorinį įvykį, nebeturintį pasikartoti. To pageidavo pati menininkė, ir bendraudamas su ja pagalvojau apie alternatyvų būdą kurti šią parodą – rodyti tik dokumentacijas. Bet materialumas šiuo atveju irgi būtinas tam, kad žmonės pamatytų tai, kas primiršta ar ne taip plačiai parodyta Lietuvoje.

Bartas Polonskis, šiuo metu aktyviai dirbantis virtualios realybės technologijų srityje, parodoje pristatys realaus laiko vaizdo srauto apdorojimo galimybes. Kameros fiksuoja vaizdą ir judėjimą – pačių lankytojų galerijos erdvėje – ir tuo pat metu apdoroja bei prideda prie vaizdo srauto papildomą skaitmeninę informaciją. Tai lyg žaidimas su tuo, ką galima įsivaizduoti kaip skaitmeninį kiną, kuriamą tuo pačiu metu, kai vyksta realūs fiziniai procesai.

Vitalij Červiakov šiuo metu aktyviau dirba performansų, judėjimo erdvėje ir miesto patyrimo srityje, bet studijų metu sukūrė ir interaktyvių audiovizualinių projektų, vieną jų ir įtrauksime į ekspoziciją.

Parodoje pristatysime ne tik pavienių menininkų kūrinius, bet ir man asmeniškai bei vietinės medijų kultūros raidai svarbias kolektyvines iniciatyvas. Viena tokių – Vytauto Michelkevičiaus, Tado Šarūno ir jų bendraminčių vystytas projektas 3XPOZICIJA, labiausiai susijęs su tuo, kas buvo vadinama postfotografija arba fotografija išplėstame lauke. Tuo pačiu projekte, pasitelkiant tuo metu naują ir aktualią skaitmeninę platformą – tinklaraštį – nemažai žaista su kolektyviniu kuravimu. Menininkai kaip lygiaverčiai partneriai dalyvavo parodos kuratorinių sprendimų priėmime, derybose, svarstymuose. Buvo ne tik kuriama, bet, naudojant pažangius, demokratiškesnius metodus, dirbama su kūrybos pristatymu. Šią iniciatyvą pristatysime dokumentacijos pavidalu – kaip įdomų laikmečio dokumentą eksponuosime virtualaus bendravimo dokumentu virtusias susirašinėjimų išklotines. Taip pat planuojama pristatyti kitą artimą platformą – internetinį medijų kultūros žurnalą „balsas.cc“

Minėjai J. Urbono studijas Londone. Kaip Tau atrodo, ar Lietuvoje pakankamos galimybės studijuoti technologijomis paremtą meną? Ar tos galimybės auga?

Manau, kad galimybės egzistuoja, bet visuomet aktualus ir konkrečios mokyklos bei mokytojo klausimas. Tai, kas yra vienoje mokykloje apibrėžiama kaip medijų menas, kitoje gali būti traktuojama visai kitaip. Vilniaus dailės akademijoje yra fotografijos ir medijų meno katedra, ir „medijų meno“ elementas pavadinime lyg ir nusako tai, apie ką žmonės kalba Londone ar bet kur kitur. Visgi manau, kad programos specifiką formuoja žmonės, dėstantys kertinius dalykus ir vadovaujantys baigiamiesiems darbams. Tai jie diktuoja, kas yra svarbiausia, vertingiausia, kokios formos aktualiausios. VDA atveju remiamasi į fotografijos mutacijas, audiovizualinį meną. Keletą metų dalyvavau baigiamųjų darbų vertinimo komisijoje, esu neblogai susipažinęs su kontekstu ir matau, kad interaktyvių kūrinių, darbo su virtualia realybe, programavimu sukuriama gerokai mažiau nei jau minėtame Londono karališkajame menų koledže. Atotrūkis išryškėja VDA absolventams tęsiant studijas svetur – kaip taisyklė, pasikeičia meninė praktika, ją papildo naujos technologinės formos ir temos. Galimybių, be abejo, yra ir Lietuvoje, bet tai, kokia vaga nukreipiami studentai, priklauso nuo dėstytojų interesų srities. Akivaizdu, kad jei studentas turi didelį užmojį, kuris nėra susijęs su jo vadovo kompetencijomis, pastarasis dažnai gali likti tik patariamąja figūra, bet negali studentui pagelbėti pragmatiniais klausimais.

Jurij Dobriakov. Artūro Bulotos nuotr.

Jurij Dobriakov. Artūro Bulotos nuotr.

Klausimas pabaigai – gal kiek per ankstyvas, bet pats jau kėlei klausimą apie festivalio „Centras“ apibūdinimą. Kokia šio renginio idėjos perspektyva, jo ateitis?

Atsakymą į tai turėtų pateikti X-asis „Centras“. Be abejo, kiekvienas tokio tipo renginys turi būti permąstytas periodiškai – kurlink jis eina, kuo skiriasi nuo panašaus pobūdžio iniciatyvų? Štai itin produktyviai permąstyta „Kauno bienalė“, atsisakyta prisirišimo prie tekstilės tiek pavadinime, tiek specifikoje. Šiemet jaučiasi, kad tai – jau kitoks renginys, nors jo organizatoriai – tie patys.

„Centrui“ irgi reikia tokio vertybių persvarstymo – tiesa, jis dalinai įvyko prieš keletą metų pasikeitus festivalio komandai, bet specifika išliko ta pati. Festivalis vyksta jau beveik 15 metų, verta pasvarstyti, ar ji vis dar aktuali – beje, šį klausimą keliu ir sau kaip vieną iš parodos bei ją lydinčio konteksto užduočių. Jei iš tiesų nebeturime menininkų, besitapatinančių su medijų menu, ar prasminga turėti medijų meno festivalį? Pats laikas pagalvoti, ar toks išskyrimas kažką pasako, ar tėra inercija. Gal metas ieškoti naujų išskirtinumų, formuoti festivalio veidą be žanrinio prisirišimo?

www.cntrs.lt

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.