Šiuolaikinio šokio aura

Spalio 711 d. Kaune jubiliejinį kartą įvyks Tarptautinis šokio festivalis „Aura-25“. Ta proga kalbamės su šokio teatro „Aura“ direktore ir meno vadove, choreografe, be daugybės kitų apdovanojimų ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ už ilgametį indėlį į Lietuvos šiuolaikinio šokio meną apdovanota Birute Letukaite, kuri pačios sukurtą kolektyvą, jo istoriją ir nebe vaikišką sukaktį svenčiantį festivalį, kaip pati šypsodamasi sako, „žino taip geraikaip pačią save“.

Kiek svarbi šiuolaikiniam šokio menui išraiškos forma?

Formos pasirinkimas šiuolaikinio šokio spektaklio kontekste dažniausiai yra persmelktas sintezės galimybių. Pvz., žymios vokiečių šokio teatro kūrėjos Pinos Bausch viename iš spektaklių apskritai nėra likę judesio. Šokėjai ant scenos vaikšto ir kalbasi. Galima prisiminti ir italo Romeo Castellucci šokio spektaklius, kurie nepatenka į jokias meno kategorijas. Šiuolaikiniame šokyje kūno paruošimui yra naudojamos įvairios šokio technikos. Šiuo metu ypač madinga ir populiari choreografo iš Izraelio Ohado Naharino „Gagos“ technika. Šiuolaikiniame šokyje nėra klasikiniam menui priimtino naratyvo ir vedamosios linijos, kurios pagrindu kuriamas spektaklio karkasas, todėl klasikinė dramaturgija čia nėra būtina. Pvz., amerikiečių šiuolaikinio šokio choreografas ir režisierius Merce Cunninghamas šokio spektaklius ruošdavo kaskart „naujus“. Prieš spektaklį šokėjai gaudavo instrukciją, kuriuos šokio elementus ir kokia eiga naudoti tos dienos spektaklyje. Meno išraiškos forma visais atvejais yra svarbi, be jos negali būti jokio kūrinio, ji, mano manymu, visada turi būti pripildyta idėjos, koncepcijos ir turinio.

Kokį periodą laikote šiuolaikinio šokio istorijos pradžia Lietuvoje?

Lietuvoje šiuolaikinis šokis, kaip mėgstu sakyti, „pasėtas“ dar 1939 m., kuomet Danutė Marija Nasvytytė, baigusi šokio mokyklą Vokietijoje, grįžo į gimtąjį Kauną ir čia įkūrė Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studiją, rengė savo solinius koncertus Valstybės teatre. Po karo, visą sovietmečio laikotarpį, jos darbą tęsė Kira Daujotaitė, įkūrusi išraiškos šokio kolektyvą „Sonata“ (kurio nare aš buvau dvylika metų).  Nuo 1982 m. pradėjau savo savarankišką kelią, kuris vedė į profesionalaus pirmojo šokio teatro „Aura“  formavimą ir įkūrimą 1995 m. Kaunas yra šio šokio žanro lopšys, čia išugdyti pirmieji profesionalūs šokėjai Lietuvoje, įkurtas profesionalaus šokio teatras ir suorganizuotas pirmasis Tarptautinis modernaus šokio festivalis Lietuvoje 1989 m., tuo pagrįstai gali didžiuotis miestas, lygindamas save su sostine, kuri tik po Nepriklausomybės atgavimo pradėjo domėtis šiuo šokio žanru.

Ar galima teigti, jog festivalis „Aura-25“ ne tik prisideda prie Lietuvos įvaizdžio kūrimo užsienyje, bet ir skatina tarpkultūrinių mainų plėtrą? Ir ar matote Jūsų vadovaujamą teatrą kaip atvirą idėjoms ir tarptautinėms galimybėms?

„Aura-25“ išties prisideda prie šalies įvaizdžio kūrimo, skatina tarpkultūrinius mainus, festivalis orientuotas į įvairiapusiškumą, tarptautiškumą ir profesionalumą. Kauno šokio teatro „Aura“ – vienintelio municipalinio šio žanro teatro Lietuvoje, tęsiančio ir vystančio Lietuvos šiuolaikinio šokio tradicijas kelias į atvirumą bei pripažinimą yra paženklintas sudėtingų vingių. Vis tik trupės nariai – tikri profesionalai. Lietuvos istorijoje pirmą kartą suformuota Tarptautinė šokėjų trupė. Svarbu paminėti, jog šiuolaikinio šokio žanras, priešingai nei Vakarų Europoje, Sovietų Sąjungoje ir visoje Rytų Europoje, deja, sovietmečiu buvo netoleruojamas. Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę šiuolaikinis šokis įgavo naują „kvėpavimą“ ir galimybes plėstis tarptautiniame kontekste. 2015 m. šokio teatrui „Aura“ yra kupini daugybės darbų, naujų iššūkių, laukiame jubiliejinio festivalio, kurio programa yra labai įvairi ir gali sudominti pačią įvairiausią publiką. Malonu žinoti, jog teatro statusas ir pasiekti rezultatai jau yra deramai pripažinti ir vertinami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Esate minėjusi, kad Italijos šokio kultūra daug kam vis dar asocijuojasi išimtinai su XX a. 3-iojo dešimtmečio neoklasicizmo meno kryptimi. Tačiau šių metų festivalio „Aura-25“ programoje – Lietuvoje dar nematytas Naujasis Italijos šokis. Tai konceptualaus šokio programa, kuri padės pažvelgti į ilgametėmis tradicijomis garsios šalies kultūrą kitomis akimis. Iš kokių kūrinių sudaryta pirmoji „Aura-25“ naujiena?

Prieš įvardindama pasidalinsiu, jog 2014 m. man teko pabuvoti Pizoje (Toskanoje) ir buvau maloniai nustebinta ne tik klasikiniu, neoklasikiniu, bet ir konceptualiu šokiu Italijoje. Todėl ypač džiaugiuosi šių metų festivalio „Aura-25“ programoje pirmąjį kartą Lietuvoje plačiai pristatomu Naujuoju Italijos šokiu. Šią programą sudaro net penki kūriniai: choreografo ir režisieriaus Virgilio Sieni trupė atliks vienuolika kompozicijų „Sonate Bach“ (kitų skausmo akivaizdoje), skambant J. S. Bacho „Trims sonatoms altui ir fortepijonui“; choreografės Silvia Gribaudi sukurtas, kartu su Domenico Santonicola atliekamas šokio spektaklis „Kokį amžių vaidini?“ (pagrindinių veikėjų pora ragina publiką drauge su jais žengti į aibę vaizdinių, nuo Renesanso iki šių dienų, intensyviai keliaujant žmogaus kūnu kažkur tarp sapno ir tikrovės); šokio trupių „Versiliadanza“ ir „Fattoria Vittadini“ bei choreografo Giulio D’Annas postmodernus miuziklas „OOOOOOO (IT)“; projektas „Šeimos medis“, kurį bendradarbiaujant su Riccardo Buscarini ir Matteo Ramponi festivaliui pristato performerė Chiara Bersani ir choreografės iš Italijos Chiaros Frigo bei kanadiečių choreografo Emmanuelio Jouthe bendras spektaklis „Kai mes buvome seni“.

Festivalis „Aura-25“ intriguoja ir pristatydamas „4X4“ šokio ekskursiją Kauno senamiestyje. Papasakokite plačiau apie tai.

Idėja pasiskolinta iš tokio pobūdžio iniciatyvų, vystomų Hagos mieste Olandijoje, kur teko asmeniškai lankytis ir aptarti šį sumanymą. Žiūrovai, lydimi patyrusio gido, maždaug 3-ims valandoms leisis į kelionę po Kauno senamiestį. Taigi pirmoji „4X4“ projekto „stotelė“ – senasis avalynės fabrikas „Lituanica“, kurio erdvėse „Auros“ šokėja Anna Karen Gonzalez Huesca iš Meksikos pristatys projektą „Negrįžtamas judesys“. Šokio spektaklis skirtas Meksikoje žiauriai nužudytiems fotožurnalistui Rubenui Espinosai ir socialinei aktyvistei Nadiai Verai (ji buvo susijusi su šokio pasauliu), su kuriais asmeniškai susipažinau 2014 m., lankydamasi Nadios organizuojamame šokio festivalyje Chalapos mieste, Meksikoje. Šis projektas – taip pat ir šokėjos Annos simbolinis atsisveikinimas su Kaunu, kuriame ji praleido vienerius metus šokdama „Auroje“. Antrasis „4X4“ stabtelėjimas – italų choreografo Andrea Costanzos Martinio spektaklis „Kas nutiko Turine?“, kuris bus rodomas Pranciškonų vienuolyno teritorijoje esančiuose „Domus Pacis“ svečių namuose. Trečioji projekto „4X4“ erdvė – Povilo Stulgos Lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus, kuriame spektaklį „Negyvenamas“ pristatys meksikietis Ismaelis Israelis Infante Salazaras. Be choreografo, spektaklyje taip pat dalyvaus ir kiti du šokio teatro „Aura“ šokėjai: Love Hellgren (Švedija) ir Omer Lavie (Izraelis). Ir ketvirtasis „4X4“ akcentas – Nyderlanduose gyvenančio japono Kenzo Kusuda spektaklis „Kvėpavimas“, po kurio prie kavos puodelio ir įvyks publikos susitikimas su visų ekskursijoje matytų spektaklių kūrėjais.

Balta (Foto: Eric Villemain)

Balta (Foto: Eric Villemain)

Jubiliejinio festivalio programoje ir Jūsų spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“ – dovana Kauno miesto žiūrovams.

Džiugu, jog spektaklis sulaukė kritikų teigiamų įvertinimų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje – praėjusiais metais apdovanotas dviem Lietuvos teatro sąjungos prizais „Fortūna – 2014“: už geriausią sezono šokio spektaklį bei už originalų garso dizainą (kompozitorius Antanas Jasenka), taip pat spektaklis buvo įvertintas ir jaunųjų kritikų. „Padaryk iš manęs jungiklį“ paremtas technologiniu išradimu Motus – belaidžiu prietaisu, verčiančiu šokėjo judesius į muziką. Tokia technologija tarsi registruoja atlikėjo judesio duomenis, o gestų atpažinimo algoritmai jiems suteikia muzikinę reikšmę. Spektaklyje gvildenamas galios – jėgos panaudojimo, manipuliavimo ja klausimas, kasdienės jungties paieškos: su savimi, su kitu, su Dievu. Asmeniškai kviečiu visus priimti „Auros“ dovaną, šį spektaklį pamatyti nemokamai.

Šių metų festivalio programa ir vėl stebina gausia tarptautine jo dalyvių panorama. Jau minėjote kūrejus iš Italijos, Meksikos, Izraelio. Kaip žinia, festivalį puoš ir menininkų iš Olandijos, Pietų Korėjos pasirodymai. Papasakokite plačiau apie juos ir atskleiskite „auksinės Gotautės, šokančios vokiškai“ paslaptį.

Šokio festivalis „Aura“ anksčiau jau yra pristatęs tokias garsias šokio trupes ir asmenybes kaip Johannes Wieland, kompanija „Drift“, Yossi Berg, Oded Graf šokio teatras ir daugybę kitų. Stengiamės publikai leisti mėgautis įdomių ir pripažintų šokio meistrų iš užsienio šalių kūryba. Išties malonu kalbėti apie šių metų festivalio programoje, tikiu, žibėsiantį olandų režisierės, choreografės, tekstų autorės Cecilia Moisio spektaklį „Sugretinti“, kuriamą kartu su Katarzyna Sitarz. Abi performerės ir šokėjos scenoje unikaliai įkūnija tikrąją menų sintezę. Sužavėta atlikėjų ypatingu profesionalumu (ne tik kaip šokėjų, bet ir kaip aktorių), spektaklio metu kuriamos sarkastiškai provokuojančios nuotaikos, ironijos, žaismės ir didžiulės energijos, „Auros“ komanda šių metų festivalio įvaizdžiui pristatyti taip pat pasirinko šio spektaklio kūrėjų nuotrauką.

Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, jog festivalyje žiurovai išvys, kaip programoje įvardyta, „auksinę Gotautę, šokančią vokiškai“. Tai mūsų teatro užauginta pažiba, kurios vardas šokio mylėtojams seniai nebėra paslaptis. Už vaidmenis spektakliuose „Padaryk iš manęs jungiklį“ ir „Apollo“ Auksiniu scenos kryžiumi 2014 m. apdovanota šokėja Gotautė Kalmatavičiūtė šiuo metu šoka Vokietijoje Kaselio teatre režisieriaus ir choreografo Johanneso Wielando (sukūrusio spektaklių ir „Aurai“) trupėje. Mergina kartu su kitais atlikėjais šoks pasaulinėje minėto menininko premjeroje – „darwintodarwin“, spektaklis analizuos fizinės ir emocinės būties šifrus, kels pirmykštės žmogiškosios prigimties klausimus.

Reziumuojant festivalio pristatymą, negalima nepaminėti ir Pietų Korėjos šiuolaikinio šokio programos: Kwang Min Kim organiško bendravimo trūkumą analizuojantis „Ryšys“; Sun-Tae Lee „Medis“; Jayu šokio trupės „Vyro dienoraštis“ (choreografija Kun Tae Park). Pietų Korėjos šokis pasižymi ypatingu dėmesiu detalėms ir plastikai. Tai jau yra pajutę ir šį šokį pamilę Kauno žiūrovai. Verta išskirti ir festivalyje pristatomą Izraelio šiuolaikinį šokį: Tom Weinberger iš Izraelio ir vokiečių kilmės Milenos Twiehaus kartu atliekamą „Būna išimčių“; „Idan Sharabi & Dancers“  šokio spektaklį „Mūsų“ (choreografija Idan Sharabi).

Norisi pridurti, jog Tarptautinis šokio festivalis „Aura-25“ kuria ir tobulinimosi galimybes šokėjams, čia ir vėl bus vedami šokio seminarai, kuriuose galės dalyvauti visi festivalio dalyviai.

„Būna išimčių“ (Foto: Rob Hogeslag)

Šiuolaikinis šokis, kaip ir kitos meno formos, kinta ir, Jūsų žodžiais tariant, neatitinka šiuolaikinio šokio (tuo metu vadinto laisvuoju šokiu) pradininkės Isadoros Duncan stilistikos, orientuotos į antikinės kultūros estetiką. Tuo pačiu keičiasi ir šiuolaikinio šokio spektaklių publika. Koks, Jūsų akimis, turėtų būti šiuolaikinio šokio žiūrovas?

Nuo Isadoros Duncan laikotarpio šokis nestovėjo vietoje, jis vystėsi kaip ir visi menai, kito visuomenės gyvenimas, progresavo technologijos. Dabartinis žiūrovas ir jo lūkesčiai labai skiriasi nuo to meto žiūrovo. Man labai patinka šiuolaikinio meno vartotojas / žiūrovas, kuris yra inovatyvus, ieško iššūkių, naujovių, „neatrastų žemių“, todėl domisi netradicinėmis meno formomis, naujienomis, netgi kuria – jei ne meną, bent jau įdomų gyvenimą. Tvirtai tikiu, jog yra didelis potencialas žmonių, dar neatradusių šiuolaikinio meno, taip pat ir šiuolaikinio šokio, todėl kviečiu juos nors kartą paragauti šio pačių sau „uždrausto vaisiaus“. Žiūrovas auga, tobulėja kartu su „suvartoto meno“ kiekiu. Taigi laukiu jūsų visų festivalyje!

dancefestival.lt

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.