Kaip įjungti egzistencijos variklį? Dario Martinelli

Visuomet įdomu pažvelgti į miestą, jo kultūrą, kitataučio, gyvenančio Lietuvoje akimis. Muzikologas ir semiotikos profesorius iš Italijos Dario Martinelli Lietuvoje dirba ir gyvena jau ne vienerius metus, yra pasinėręs į Kauno technologijos universiteto Tarptautinio semiotikos instituto veiklą, dėsto to paties universiteto Filosofijos ir psichologijos katedroje, su žmona Lina augina sūnų. Italą kviečiame pasidalinti savo patirtimi Kaune ir požiūriu į miesto kultūrą apskritai.

Lietuvą pažinti ėmėte prieš dešimtmetį. Ar pasikeitė pirmasis Jūsų įspūdis apie šią šalį ir Kauną? Koks šis miestas Jums atrodo dabar?

Mano prisiminimai apie atvykimą į Lietuvą – patys šilčiausi. 2005 m., savo būsimos žmonos Linos įkalbėtas, pirmą kartą ilgesniam laikui atvykui į Vilnių. Tąkart pamačiau sau neįprastą pasaulį: senus sovietinius autobusus, namus, išgyvenau nedidelį kultūrinį šoką, pajaučiau kontrastą tarp Vakarų Europos valstybių ir postsovietinių šalių. Išankstinė mano nuomonė apie Lietuvą buvo paremta žiniomis apie ją XVIII ir XIX amžiuje, taip pat Sovietų Sąjungos okupacijos metais. Realybė, kurią tuomet mačiau, buvo pakankamai prieštaringa. Vienas iš pavyzdžių: būti vegetaru Lietuvoje anuomet buvo sunku. Dabar šis klausimas, kaip žinia, nebe problema. Dabartinis įspūdis apie šalį ir jos miestus tebėra subjektyvus, tačiau pozityvesnis. Matau Kauną modernėjantį ir atviresnį.

Noriu pasidalinti vienu geru dabarties patyrimu. Mano žmona gimė Kaune ir kurį laiką ten gyveno, tačiau vėliau persikėlė į Vilnių. Ir štai dabar Kaune aš kai ką žinau geriau nei ji. Jeigu vaikščiojame Laivės alėja ir išalkstame, aš ją veduosi į kavines, kuriose ji nėra anksčiau buvusi. Ši patirtis įrodo, kad miestas sparčiai keičiasi. Šaunu, jog Kauno kultūrinis ir laisvalaikio gyvenimas yra pulsuojantis ir įvairus, atliepiantis skirtingus skonius. Asmeniškai aš ypač vertinu menų svetainės „Largo“ organizuojamus renginius, festivalį „Kaunas Jazz“ ir šiuolaikinės akademinės muzikos festivalį „Iš Arti“, mėgstu lankyti M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodas. Tiesa, kartais jaučiu, jog Kaune kultūrinis gyvenimas truputį labiau suvaržytas nei Vilniuje. Manau, Kauno žmonėms reiktų daugiau pasitikėjimo sava kultūra, labiau didžiuotis Laikinąja Lietuvos sostine. Man, pavyzdžiui, Laisvės alėja net primena Paryžiaus Eliziejaus laukus (Champs-Élysées), nors, žinoma, daugelį namų reikėtų renovuoti. Įžvelgiu panašumų tarp Kauno ir Turino, Kauno ir Turku. Šie miestai, kaip ir Kaunas, yra buvę sostinėmis.

Gal galite plačiau papasakoti apie Kauno technologijos universiteto Tarptautinio semiotikos instituto veiklą ir planus?

Europoje – Paryžiuje, Kopenhagoje – yra semiotikos centrų, tačiau nėra didelių institutų. Taigi, KTU Tarptautinis semiotikos institutas jau yra šio „mokslo žemėlapyje“ kaip vienas iš nedaugelio tokio pobūdžio įstaigų Europoje, kuris savo misiją suvokia ir tarpdisciplininio veikimo perspektyvoje – plėtojame tyrimus ne tik semiotikos mokslo srityje. Vilniuje jau seniai veikia A. J. Greimo Semiotikos ir literatūros teorijos centras, tad mūsiškis nėra vienintelis, Lietuvoje vykdantis panašius tyrimus. Tačiau siekiame labiau orientuotis į tarptautinių ryšių plėtojimą. Norisi pasidžiaugti, kad laimėjome galimybę 2017-aisiais Kaune surengti Pasaulinę semiotikos konferenciją – planuojama, kad miestą užplūs daugiau nei 1000 semiotikos specialistų iš užsienio, tai bus ne tik mokslo, bet ir kultūros renginys. Vertinga, jog kaip tik tais metais minėsime 100-ąsias žymaus Kaune gimusio semiotiko Algirdo Juliaus Greimo gimimo metines. Mūsų institutas inicijuoja bei dalyvauja ir įvairiuose kituose projektuose, pvz., „Dainuojanti Revoliucija“, orientuotame į Sąjūdžio periodo muzikinės kultūros tapatumo klausimą, remiantis tokių grupių, kaip „Antis“ ar „Katedra“ kūryba. Instituto rengiamas kongresas „Numanities“ skirtas reflektuoti humanitarinių mokslų padėtį šiuolaikinio pasaulio iššūkių fone. Mus domina ir žmonių teisių klausimus nagrinėjančios iniciatyvos, kaip, tarkim, šiuo metu organizuojamas renginys „Vegandi“ (Vegetarizmas + Mohandas Gandis), skirtas vegetarizmui ir veganizmui aptarti akademiniu lygmeniu, atverti skirtingas perspektyvas, dalintis sėkmės istorijomis.

Kokios kultūrinės tradicijos vyrauja Tarptautiniame semiotikos institute?

Iš Italijos dažnai parsivežu mocha kavos, mielai ja vaišinu bendradarbius. Jie teigia, kad gaminame geriausią espresso fakultete. Taip pat esame imbiero gerbėjai – visuomet vaišėms turime imbierinės arbatos, sausainių, net vyno. Net kuriame su šiuo prieskoniu susijusius juokelius – kai norime palinkėti vienas kitam sėkmės, vietoj „fingers crossed“ sakome „gingers crossed“. Institute visuomet skamba džiazas, muzikuojame ir patys – aš, pvz., groju gitara. Viena doktorančių – dekupažo specialistė, išgražinusi instituto baldus semiotikos knygų puslapių antspaudais. Nemažai kultūrinių tradicijų gimsta tarptautiškumo fone – nuolat stengiamės į savo veiklą įtraukti ir kitų šalių mokslininkus.

Pakeiskime pokalbio trajektoriją. Kaip humanitarinių mokslų atstovas, meno mylėtojas, Dario Martinelli, apibrėžia kultūrą?

Biologijoje kultūra yra naujovė, įsisavinama socialinės sistemos, bendruomenės ir tokiu būdu tampanti tradicija, prieštaraujanti instinktui, kuris yra žmogaus egzistencijos dalis. Kultūra atsiranda tuomet, kai žmonių bendrija supranta, kad ši naujovė yra svarbi ir naudinga. Humanitariniai mokslai yra pagrindinis kultūros šaltinis. Žinoma, vyksta nuolatinės diskusijos, ar tokių mokslų reikia, galbūt naudingesni ir vertingesni tikslieji mokslai? Tiesa, jog tikslieji mokslai gyvenimą formuoja kaip galimą gyventi, tačiau humanitariniai mokslai, mano manymu, paverčia gyvenimą vertu gyventi, gražiu ir įdomiu. Būtent remdamasis jais kultūrą suvokiu kaip egzistencijos variklį, kuris leidžia suprasti, išjausti gyvenimą, o ne vien rūpintis pragmatiniais, praktiškais ir realistiškais išgyvenimo klausimais.

O kas, Jūsų manymu, yra miesto kultūra?

Galėčiau išskirti keturis miesto kultūrą apibrėžiančius ir miestą kaip fenomeną išskiriančius elementus: miesto istorija, jo geografija, gamta ir, žinoma, žmonės. Miesto savitumas visuomet siejasi su išskirtinėmis jo vietomis, istorija. Sakykime, kauniečiai didžiuojasi dar tarpukariu garsaus „Metropolio“ restorano istorija – tai taip pat yra miesto veidas. Miestams, jų kultūros vystymuisi, yra svarbus savo išskirtinumo supratimas – pavyzdžiui, Sietlo gyventojai sąvajį miestą suvokia kaip grunge muzikos židinį (prisiminkime grupę „Nirvana“). Taigi ir Lietuvoje svarbu suprasti, kokius resursus miestai turi ir kokia įmanoma tolesnė kiekvieno iš miestų vystymo/osi strategija. Turime suvokti perspektyvas ir išmokti palaukti bei investuoti, negalime daryti nuolaidų ir „nuleidinėti kartelės“ siekdami kokybės bei privalome išlikti atsargūs leisdami privatizuoti kultūros objektus. Taip pat būtina plačiau vertinti ir kultūros vartotojus. Tai nėra tik klientai, jie gyvena ir „kvėpuoja“ kultūra. Neturime užmiršti kultūros plačiaja prasme, kultūros kaip kokybės visuose gyvenimo aspektuose.

Pasidalinkite savo įsimintiniausiu kultūriniu įspūdžiu Kaune.

Pirmas pasivaikščiojimas Kauno Senamiesčiu. Tai – tikras brangakmenis. Taip pat pamenu pirmą apsilankymą M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, tąkart muzikologas Darius Kučinskas man pasakojo apie M. K. Čiurlionio tapybos ir muzikos sąsajas. Ir seniai norėtą gyvai išgirsti Bobby McFerrin pirmą kartą išvydau būtent Kaune. Krepšinis! Pats esu jį žaidęs ir šiuo sportu domiuosi iki šiol. Žmona kadaise nusivedė į „Žalgirio“ dublerių rungtynes, tuo metu komandoje žaidė dar visai jaunas Mantas Kalnietis – pasakiau, kad jis bus žymus. Malonu žinoti, kad pavyko atspėti jo sėkmę. O „Žalgiris“, žinoma, dabar yra mėgstamiausia mano komanda. Mano kultūrinė patirtis tiek Kaune, tiek apskritai, yra susijusi iš esmės su kasdienybe. Laisvu laiku mėgstu žiūrėti filmus, skaityti knygas, klausytis muzikos. Aptinku kultūrinius dalykus ten, kur iš pirmo žvilgsnio jų nėra ar neturėtų būti. Pavyzdžiui, dirbdamas Suomijoje vadovavau vienam moksliniam darbui, kurio tema buvo susijusi su dainomis, sirgalių atliekamomis futbolo rungtynių metu. Svarbus kultūrinis reiškinys sovietmečiu buvo ir „Žalgirio“ ir „CSKA“ rungtynės.

Kokio lietuvių literatūros autoriaus kūryba Jums imponuoja, kokį lietuvišką filmą rekomenduotumėte pamatyti ir kokios lietuvių kurtos muzikos siūlytumėte klausytis šį rugsėjį?

Muzika – tradicinis minimalizmas, visi kompozitorių Broniaus Kutavičiaus ir Ryčio Mažulio kūriniai;
Kinas – Giedrės Žickytės dokumentika, pvz., „Kaip mes žaidėme revoliuciją?“;
Kristijono Vildžiūno filmas „You Am I“;
Literatūra – Algirdo Juliaus Greimo kūryba.

Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
Pokalbis muziejuje: Antonietta Raphaël, arba kaunietiška Italijos ekspresionizmo pradžia
Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje,...
Dvidešimt „Meno parko“ metų: „Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti“
1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos...
Mėnesio tema. Suteikti galimybę Emmai Goldman
Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia...
Mėnesio tema. Ar būtume tokie drąsūs kaip Janas Zwartendijkas?
1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau...
#kaunaspilnas
Žymėkite savo nuotraukas #kaunaspilnas ir dalinkitės Kaunu. Kiekvieną mėnesį viena iš pažymėtų nuotraukų yra išleidžiama nemokamo atviruko formatu.
Load More
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia
Bendradarbiai
Artūras Bulota, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Ana Čižauskienė, Virginija Vitkienė, Donatas Stankevičius, Teodoras Biliūnas, Dainius Ščiuka, Rokas Sutkaitis ir kiti.